Keliautojo Ganto Vaičiulėno pasakojimai ir patarimai apie Naujają Zelandiją

Šios dienos įraše savo nuotykiais ir nuostabiomis nuotraukomis iš Naujosios Zelandijos dalinasi keliautojas ir fotografas Gantas Vaičiulėnas.

Pabaigęs bakalauro studijas Lietuvoje, Gantas keleriems metams pasisemti patirties ir padirbėti išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Grįžęs į Lietuvą, vaikinas įsidarbino vietinėje įmonėje, tačiau, kaip pats sako, ilgainiui rutina ir darbas pradėjo atsibosti, gyvenime vėl norėjosi kažko naujo. Lietuvoje tuo metu kaip tik atsirado nauja programa „Working Holiday New Zealand“, kuri šimtą jaunų lietuvių siuntė padirbėti ir pakeliauti po Naująją Zelandiją. Burtų keliu Gantui pavyko laimėti kelialapį ir 2017 metais jis į tolimą šalį išvyko ieškoti nuotykių bei laimės. Netikėtai Naujoji Zelandija Gantui taip patiko, kad savo viešnagę jis pratęsė iki pusantrų metų.

Pasakiško grožio gamta

Naujoji Zelandija yra salų valstybė Ramiajame vandenyje, netoli Australijos, išsiskirianti pasakiško grožio gamta. Šalis suskirstyta į Šiaurinę ir Pietinę salas, o jos plotas keturis kartus didesnis nei Lietuvos - 268 680 kv. km. Ir nors šalis nėra didelė, yra labai kontrastinga. Anot Ganto, Naujoje Zelandijoje 20 minučių su automobiliu pavažiavus į vieną pusę, galima išvysti vandenyną su šimtais salų, o pavažiavus 20 minučių į priešingą pusę - atrasti kalnus ir dykumas.

Įsimintina kelionė į kalnus

Naujoje Zelandijoje Gantui teko galimybė pagyventi abejose - Šiaurinėje ir Pietinėje salose, bei apkeliauti beveik visą šalį. Keliautojas pamena vieną įsimintiniausių kelionių į kalnus per Kalėdas, kurios Naujoje Zelandijoje švenčiamos vasaros viduryje. Tuo metu vaikinas su draugų kompanija laiką leído Pietinėje saloje, netoli Kaikoura regijono. Šiame regione 2012 m. įvyko stiprus žemės drebėjimas, visiškai sugriovęs miestą. Per Kalėdas buvo suėjęs lygiai mėnuo nuo atstatymo darbų pabaigos, tad kompanija nusprendė aplankyti šią vietą ir pirmąją Kalėdų dieną įkopti į greta esantį kalną pasitikti saulės. Gantas pamena, kad sunkiausias momentas buvo atsikelti beveik vidury nakties - apie antrą valandą ir prisiversti visiškoje tamsoje pradėti kopti. Kalno aukštis buvo apie 1600 m., tad jaunuoliai į vieną pusę kopė maždaug penkias valandas. Bekopiant pradėjo švisti, o pasiekus kalno viršūnę keliautojai išvydo pasakišką saulėtekį. Kaip pasakoja Gantas, kopimas į kalną buvo pakankamai sunkus: kelionės metu vaikinui atrodė, kad kas antrą žingsnį žus, kadangi tamsoje gerai nesimatė, kur statyti kojas, nebuvo turėklų ar aiškaus kelio. Žinoma, visas vargas atsipirko pasiekus viršūnę. Lipant nuo kalno žemyn, keliautojai pamatė tikrąjį maršrutą, kurio nesimatė nakties metu ir suprato, jog kopdami į viršų pergyveno ne veltui.

„Žiedų valdovo“ pėdsakais

Iš panašių ekstremalių pramogų Gantui pasitaikė proga eiti Tongariro Alpine Crossing perėja Šiaurinėje saloje, kuri tęsiasi aktyvaus Tongariro ugnikalnio vulkaniniu reljefu. Ši vieta garsėja nuostabiais vaizdais - joje buvo filmuojamas „Žiedų valdovas“, bei nepastoviais orais - sakoma, kad oras ten per dieną gali pasikeisti keturis kartus. Ši perėja taip pat yra viena pavojingiausių vietų Naujoje Zelandijoje, kadangi kiekvienais metais čia žūva daug turistų. Gantas su kompanija išsiruošė keliauti šia perėja žiemos metu, kai kalnai buvo nukloti sniegu. Kelionės pradžios dieną jiems labai pasiseskė, kadangi oras pasitaikė itin geras. Užlipti ir nulipti nuo kalno keliautojai užtruko apie dešimt valandų, tačiau, anot Ganto, tai buvo viena įsimintiniausių patirčių Naujoje Zelandijoje. Kadangi kalnų perėja eina palei ugnikalnį su daugybe kraterių, kompanija girdėdavo ugnikalnio griaudėjimą. Nors kompanija tikėjosi, kad kelionė bus pakankamai sudėtinga, tačiau ji pasirodė žymiai lengvesnė nei jie ruošėsi. Gantas su draugais planavo kopti su specialia įranga ir katėmis - antbačiais su metaliniais spygliais, pritaikytais lipti ledu. Tačiau nuvykus į nuomos punktą, darbuotojai jiems pranešė, kad sniegas jau šiek tiek aptirpęs ir yra saugu lipti be įrangos. Atsižvelgiant į orą, į šiuos kalnus dažniausiai lipama su gidais, bet kadangi buvo graži diena, Gantas su kompanija išėjo vieni. Bekopiant keliautojus vargino itin kontrastingas oras - kopiant aukštyn buvo labai karšta, einant slėniu, kur yra užuovėja - pakankamai vėsu, tada kopiant vėl karšta, o užkopus į viršūnę - vėl šalta. Gantas taip pat pamena, kad jiems bekopiant į viršų pro juos praskrido sraigtasparnis. Vėliau, grįžus nuo kalno, kompanija naujienose pamatė, kad sraigtasparnis skrido gelbėti žmogaus, kuris įkrito į kraterį ir žuvo. Anksčiau ši perėja buvo vadinama tiesiog „Tongariro Crossing“ ir tik vėliau Naujosios Zelandijos valdžia pridėjo žodį „Alpine“, kad atbaidytų turistus, kurie kopia nepasiruošę. Gantas prisimena, kad kopdami į apačią jie sutiko turistų, kurie lipo į kalną tiesiog su paprastais kedais, o ne su tam skirtais batais ir tikrai nebuvo tinkamai pasiruošę. Gantas pataria, kad kopiant į šį kalną reikėtų pasiimti daugiau drabužių tuo atveju, jei peršlaptum, taip pai pat gerai apgalvoti visą maistą ir gėrimus, nes juos teks neštis ant pečių, kadangi jokių parduotuvių ar restoranų šioje perėjoje nėra. Gantas perspėja, kad kopiant žiemą, kai yra daug sniego, būtina turėti specialią įrangą ir kirtiklius.

Akistata su paukščiais

Paklaustas apie kitus nuotykius Naujoje Zelandijoje, Gantas prisiminė vieną pirmųjų kelionių į Abel Tasman nacionalinį parką, kuriam su draugu gana atsakingai ruošėsi ir susipirko visą naują įrangą - palapinę, miegmaišius, čiužinius ir t.t. Pasistatę palapinę parke, vaikinai išėjo dienos žygiui po apylinkes, grįžę paragavo vietinio vyno ir, palydėję saulę prie vandenyno, susiruošė eiti miegoti. Ganto draugas, pirmasis įlindęs į palapinę, pastebėjo, kad viduje labai šlapia ir kažkas labia dvokia. Pasišvietę prožektoriais vaikinai pamatė, kad palapinė pilna išmatų, o nauji miegamaišiai ir čiužiniai sudraskyti. Draugai netruko išsiaiškinti, kas čia prikišo nagus. Pasirodo, Naujoje Zelandijoje yra paplitusi viena neskraidančių paukščių rūšis - Veka, kurie atrodo kaip mūsiškės vištos ir yra saugomi valstybės. Per nedidelį tarpą, vienas šių paukščių sugebėjo įlįsti į palapinės vidų ir viską suniokoti. Vakinams neliko nieko kito, kaip naktį praleisti automobilyje. Inventoriaus, kuris nebuvo sudraskytas, nepavyko išvalyti net po daugelio plovimų. Gantas pastebi, kad šie paukščiai yra baisiai įkyrūs ir turistai jų labai nemėgsta, kadangi palikus atvirą langą ar liuką automobilyje, jie įlenda ir gali suniokoti net sėdynių apmušalus.

Kodėl verta apsilankyti Naujojoje Zelandijoje

Tiems, kurie žada Naujoje Zelandijoje keliauti, Gantas primena, jog ši šalis yra pakankamai brangi. Labai daug pramogų ir parkų yra mokami, tad kelionę iš anksto reikia gerai susiplanuoti. Dauguma turistų, kurie atvyksta į Naująją Zelandiją, vietoje to, kad automobilį išsinuomotų, jį nusiperka, o kelionės pabaigoje parduoda, kadangi automobilių nuoma taip pat yra labai brangi. Labiausiai Gantą šioje šalyje sužavėjo gamta ir ramybė. Kadangi Naująją Zelandiją iš visų pusių supa vandenynai - Indijos ir Ramusis, šalies pakrantės yra įspūdingos, o laukinuose paplūdimiuose gali nesutikti jokio kito žmogaus. Taip pat, kai kuriuose šalies paplūdimiuose leidžiama statytis palapines ar net važinėtis automobiliu. Šalyje taip pat galima pajusti visus keturis metų laikus - nuo saulėtų paplūdimių iki slidinėjimo trąsų. Naujosios Zelandijos vietinių maorių kultūra taip pat yra labai įdomi. Maoriai pagrinde gyvena Šiaurinėje saloje ir kovoja už savo teises bei žemes. Daugelis maorių, turinčių žemę Šiaurinėje saloje, net neįsileidžia į ją šalies valdžios. Maorių populiacija nėra didelė - tik 14,6 %, tad jie visais būdais stengiasi išsaugoti savo kultūrą. Kiek teko sutikti vietinių, Gantui jie pasirodė labai malonūs. Keliautojui taip pat teko galimybė sudalyvauti viename renginyje, kur buvo pristatoma haka - tradicinis ceremoninis šokis, kurį dažnai galima išvysti regbio rungtynių pradžioje. Anot Ganto, kelionė į Naująją Zelandiją turėtų būti ilgesnė nei dvi savaitės, nes nors šalis ir nėra didelė, tačiau joje yra tikrai daug ką pamatyti.