Kelionės su vaikais: iššūkis ir smagus nuotykis visai šeimai

Sveikiname visus su artėjančia rugsėjo 1-ąja! Ir nors vasara su mumis jau atsisveikina, kviečiame nenusiminti – ruduo taip pat puikus metas kelionėms ne tik į kitas šalis, bet ir po Lietuvą. Ta proga kalbiname kelionių entuziastą ir tėtį Petrą Lenkutį, kuris pasidalino ne tik savo įgūdžiais, bet ir patirtimi keliaujant dviračiu su mažamečiu vaiku.

Pašnekovas gyvena itin aktyviai – sportuoja, keliauja pėsčiomis, važinėja dviračiu, kopia į kalnus, yra KASP savanoris. Nemažai kelionių organizavimo patirties sukaupęs Petras sutiko pasidalinti savo įžvalgomis bei patarimais, kad kelionė su vaiku netaptų iššūkiu. Na, o pastaroji Petro kelionė, apie kurią jis sutiko mums papasakoti, ypatinga ir tuo, kad į kelionę dviračiu su mažu vaiku leidosi be žmonos. Šiuolaikiškas tėtis sako, kad vaikas nėra nei kliūtis, nei iššūkis keliaujant, o viskas prasideda nuo teisingo kelionės planavimo bei patirties įgijimo.

Petrai, kaip kilo mintis leistis į gana ilgą kelionę su vaiku? Ar anksčiau esate keliavę tik dviese?

Nukeliavome 300 kilometrų per šešias dienas, taigi tai buvo tikrai netrumpa kelionė. Viskas prasidėjo nuo to, kad šią žiemą įsigijau dviratį, kuriuo galėčiau vaiką vežioti į darželį. Dviratį rinkausi turistinį, galintį atlaikyti didesnį svorį. Pirkdamas dviratį nemažai jais domėjausi, tada ir kilo mintis išmėginti ilgesnes keliones, nes niekada anksčiau nebuvau to daręs. Knietėjo tą išbandyti su pilna ekipuote, pilnai pakrautu dviračiu.

Ar ši kelionė ir buvo pirmoji daugiadienė kelionė dviračiu?

Šią vasarą turėjome dvi ilgesnes keliones. Vasaros pradžioje su žmona pasidarėme kelionę dviračiais į pajūrį. Susiplanavome taip, kad pajūris būtų kelionės finalas. Važiavome nuo Telšių, šiauriau Žemaičių plento, pro Salantus, Platelius, Žemaičių Kalvariją, Kretingą. Važiavome iki Klaipėdos. Į kelionę leidomės jau trise, su vaiku. Ruošdamiesi šiai kelionei pradėjome domėtis, kaip keliauti dviračiais su vaiku. Tiesa, žiemą jau buvome išmėginę ir kitokį keliavimą tryse, įsigijome ekspedicines roges, susikrovėme į jas ne tik vaiką, bet ir visus daiktus ir leidomės į žygį per sniegą su nakvyne. Apskritai žiemą dalyvavau daugybėje žieminių žygių pėsčiomis. Ekstremaliomis sąlygomis išsibandėme ekipuotę, todėl jautėmės užtikrinti ir planuodami kelionę dviračiais.

Į ką svarbiausia atsižvelgti leidžiantis į tokią kelionę, kokia įranga būtiniausia?

Kelionei jautėmės pasiruošę, vienintelis kilęs klausimas – kaip dviračiu vežti vaiką, nes aplinkos poveikis vis tik yra stiprus, gali lyti, būti karšta. Žmona, nagrinėdama, kaip užtikrinti komfortą vaikui kelionės metu, rado rekomendacijų, kad reikalingas prie dviračio tvirtinamas vežimėlis. Taigi įsigijome dėvėtą, tačiau tvarkingą vežimėlį, pasidarėme bandomąjį važiavimą. Vežimėlyje užteko vietos ne tik vaikui, bet ir daiktams, todėl galėjome pasiimti pakankamai visko tiek nakvynei, tiek maisto gaminimui. Važiuodami išsiaiškinome kokia rutina patogiausia vaikui, kas kiek laiko geriausia sustoti ir kitas panašias smulkmenas.

Į antrąją kelionę su vaiku leidaisi jau be žmonos. Su kokiais iššūkiais susidūrei?

Į kelionę važiavau ne tik aš su vaiku, bet ir mano bičiulis, su kuriuo planavome nuvažiuoti Camino Lituano kelią, įveikdami po 100 kilometrų per dieną. Kadangi aplinkybės taip susiklostė, kad nutariau pasiimti ir vaiką, kolega pasvarstęs nutarė ir pats važiuoti su vaiku. Taip ir susibūrėme šiai kelionei. Tiek aš, tiek kolega jau buvome įgiję žygių ir kelionių patirties, todėl nesijautėme taip, kad keliauti su vaikais bus didelis iššūkis.

Tiesa, susidūrėme su šiokiais tokiais nesklandumais kelionės metu. Suplanavome, kad traukiniu vyksime iki Šiaulių, ten sėsime į autobusą ir vyksime iki Žagarės. Kelionė su visa manta, dviem dviračiais, dviem vežimėliais ir dar dviem vaikais ir taip gavosi nemenkas logistinis iššūkis. Negana to, dėl geležinkelio remonto darbų vėluojantis traukinys į Šiaulius atvyko tuo metu, kai turėjome būti autobuse. Galiausiai paskambinome į dispečerinę, kur mums maloniai pranešė, kad autobusas mūsų vis tik palauks.

Ar Camino Lituano yra pakankamai patogus keliaujant ne pėsčiomis o dviračiais?

Tiesą sakant, patys geriausi atsilielimai kelio organizavimui. Aiškus maršrutas, kurį galima atsisiųsti į žemėlapių programėles, nes ne visada kelio žymėjimai buvo pakankamai aiškūs. Tiesa, pats maršrutas yra labiau pritaikytas pėstiesiems, piligriminėms kelionėms. Tačiau ir važiuojant dviračiais nekilo didelių problemų. Vietomis smėlis, vietomis siauresnis takelis. Vienintelis iššūkis buvo tas, kad važiavome su prie dviračių tvirtinamais vežimėliais, kurių plotis yra apie vieną metrą, o pėsčiųjų praminti takeliai – gerokai siauresni, apaugę aukšta žole. Arba per upelius permestas rąstas, kuris einant pėsčiomis puikiai atstoja tiltelį, o mums tekdavo numontuoti apie 15 kilogramų sveriančius vežimėlius ir juos persinešti.

Kaip atrodė pati kelionė, kur apsistodavote nakvynei?

Nakvojome ne tik palapinėse, bet ir specialiose nakvynės vietose, kelionės etapai buvo suplanuoti kas 20-30 km, kiekvieno etapo pabaigoje galima rasti nakvynės namus. 20 kilometrų yra pusė dienos važiavimo. Turėjome planą nuvažiuoti po du etapus per dieną, tai yra 40 kilometrų, bet kelionės metu įvairiai, kartais nuvažiuodavome daugiau, kartais mažiau. Pravertė iš ankstesnės kelionių patirties sukaupta įranga – palapinė, kilimėliai, miegmaišis, Primus viryklė, valgymo įrankiai. Važiavome su visa nakvynei gamtoje reikalinga įranga, nes vaikai šiek tiek apriboja mobilumą, ir sulūžus technikai, tarkim, sugedus dviračiui, svarbu būti pasiruošus tiesiog stoti ir planuoti nakvynę.

Kaip kelionę atlaikė vaikai? Kokie tavo paties įspūdžiai ir patirtys, svarbiausios įžvalgos ir patarimai?

Važiuojant Nemėžio slėniu pasitaikė itin karšta diena, įkaito iki +35 laipsnių, beveik nebuvo vėjo, aukšta žolė, vaikui vežimėlyje karšta. Šiuo atveju susidūriau su vaiko perkaitimo problema. Kartą teko staiga stoti, kai vaikas pasiskundė galvos skausmu. Tada tiesiog šokom į dumblėtą Nemėžį, kad kuo greičiau atsigaivintumėme.

Važiavome su 3-4 metų vaikais, kuriems tiesiog užtenka tėvų šalia. Smagu tai, kad vaikai galėjo žaisti, pramogauti, būti gamtoje. Žinoma, svarbu nepamiršti paimti jų mėgstamų žaislų. Kaip ir minėjau anksčiau, labai svarbu pagauti ritmiką. Tarkime, ryte tvarkantis ir gaminant valgyti, kada negali skirti jiems daug dėmesio, vaikai yra aktyvūs, žaidžia. O sėdus ant dviračio, vaikai miega vežimėliuose. Labai svarbu, kad vaikai ilsėtųsi važiavimo metu.

Žinoma, sulaukdavome dėmesio ne tik todėl, kad keliavome su dviračiais ir vežimėliais, bet dar ir todėl, kad važiavome be antrųjų pusių. Susilaukėme ir nustebusių žvilgsnių, ir klausimų.

Iš principo, keliavimas su vaikais dviračiais yra tas pats, kas apskritai leisti laiką su savo vaiku. Didesnių buitinių problemų neiškilo, o paties vaiko suvaldymo, kontrolės klausimų nebuvo daugiau negu paprastai.

Be to, kelionė su vaikais buvo netgi didesnis koziris, gaudavome daugiau lengvatų, malonaus dėmesio. Apskritai kelionė buvo įdomi, nemažas nuotykis ne tik vaikams, bet ir mums, gavome ir karščio, ir šalčio, ir fizinių iššūkių. Netikėta, bet vaikai atrakina daug temų pokalbiams. O dar graži Šiaurės vidurio Lietuva,  laukai, tarpusavio bendravimas.

Planuoju ir ateityje keliauti, todėl skatinsiu vaiką ir patį tuo domėtis, be to, vaikams smagu ir patiems kopijuoti tėvus. Aš pats vaikystėje  daug keliaudavau su tėvais. Tuo metu su mažaisiais keliauti būdavo gal ir sudėtingiau, nebuvo tiek įrangos ir galimybių, todėl dažniausiai keliaudavome automobiliu arba baidarėmis, kur tilpdavo visa manta.

Kalbant apie tai, ar kelionė su vaiku yra iššūkis, aš mąstau, kad jei žmonės kelia sau kažkokius iššūkius, pavyzdžiui, įveikti kalnus, tai siūlau pabandyti įveikti ne kalnus, o kalvas su vaikais. Asmeniškai man, įrangos parinkimas, maršruto, maisto planavimas yra malonumas. O kai šioje kelionėje tekdavo persigabenti per upę ne tik daiktus, bet ir vaikus, jiems tai būdavo pramoga, jie maudydavosi ir džiaugdavosi. Taigi iš savo patirties patarčiau pradėti nuo mažų žygių kartu su visa šeima. Juk maratono esmė ne jo prabėgime, o pasiruošime. Svarbu sukaupti patirtį, išsibandyti įrangą, atrasti sau ir vaikui tinkamą ritmą. Visa tai išsibandžiau mažose išvykose. Taip pat tikrai rekomenduoju vežimėlį, man pačiam tai buvo atradimas. Nebūtina pirkti naujo, galima nuomotis, ar pirkti padėvėtą.

O paskutinis ir turbūt svarbiausias patarimas – kuo daugiau vaikų ir žmonių tokiose kelionėse, tuo lengviau. Mūsų atveju tikrai daug naudos davė tai, kad vaikai buvo du, jie žaidė tarpusavyje, turėjo vienas kito kompaniją. Kuo daugiau vaikų, tuo mažiau reikia jais rūpintis.

Labai dėkojame Petrui už pokalbį ir linkime dar daug smagių kelionių