Veiksmais, o ne žodžiais. Getbex kolektyvas apie paramos rinkimą ir gabenimą Ukrainos savanoriams

Sveiki!

Šio įrašo tema šiet tiek skiriasi nuo ankstesnių mūsų įrašų temų, tačiau neišvengiamai yra vienaip ar kitaip palietusi visus Lietuvos gyventojus. Jau keletą mėnesių besitęsiantis karas Ukrainoje išryškino ir mūsų šalies piliečių stipriąsias savybes – nuo emocinio palaikymo kaimyninei šalia iki vieningos reakcijos perkant taktinį bepilotį droną. Todėl nors karas ir liūdna tema, norime pasidžiaugti mūsų tautiečių ryžtu, drąsa ir vienybe. Šiandien Ukrainai, kovojančiai už mūsų visų laisvę, kaip niekad reikalinga ne tik emocinė, bet ir kitokia parama. „Getbex“ taip pat neliko nuošalyje ir prisidėjo prie paramos rinkimo ir gabenimo į karo apimtą Ukrainą. Kaip ir kodėl buvo renkama parama, apie tai, kodėl verslams, nors ir lydimiems piktų komentarų apie „savireklamą“, yra lengviau ir paprasčiau rinkti paramą, apie pasitikėjimą kitais ir daug kitų dalykų, sutiko papasakoti „Getbex“ kolektyvas ir įmonės direktorius Augtumas Adeikis. Parama buvo renkama bendradarbiaujant su organizacija „LDK palikuonys“, o viso šio reikalo iniciatoriumi ir vedliu tapo mūsų jau ne kartą kalbintas biologas ir kinologas Petras Adeikis, kuri turi nemažai bičiulių kinologų Ukrainoje, rinko ir gabeno paramą ne tik kariams savanoriams, bet ir nuo karo nukentėjusiems naminiams gyvūnams.

„Getbex“ kolektyvas vienbalsiai teigia, kad šalies gyventojai labai aktyviai ir geranoriškai prisidėjo prie paramos rinkimo – pradedant medžiotojų būreliais, baigiant pavieniais asmenimis.

Kas paskatino imtis paramos rinkimo Ukrainai?

P. Adeikis: „Lietuvos gyventojai labai aktyviai rinko paramą ir aukojo finansines lėšas. Įsitraukė ir gyventojai, ir verslai, bet viešojoj erdvėj nesimatė, kad medžiotojai rinktų paramą Ukrainai. Todėl pasikalbėjome su „Getbex“ direktoriumi ir nutarėm taip pat pabandyti prisidėti prie pagalbos. Tuo metu iš Ukrainos pasiekdavo žinios, kad ypač reikalingas ilgai negendantis maistas, todėl dėl konservų kreipėmės į medžiotojus ir kooperavomės su organizacija „LDK Palikuonys“. Ši organizacija surinkdavo paramą iš „Getbex“ parduotuvių.“

A. Adeikis: „Pradėjom nuo to, kad Lietuvos Airsoft šaudymo federacija mūsų paprašė prisijungti prie paramos rinkimo, nes jiems reikėjo surinkimo taškų. Ir apskritai, nuo pat pirmų dienų tai atrodė svarbu, bet dar nežinojome kaip tą teisingai padaryti, todėl tai buvo puiki proga prisidėti.“

Kaip vyko paramos rinkimo darbų organizavimas?

P. Adeikis: „Renkant paramą patiems pasidarė įdomu, kur tiksliai ta parama išvežama. Tada ir nutarėme susirasti, kam tiesiogiai galėtume teikti paramą. Kadangi prieš karą turėjau pažįstamų šunininkų Ukrainoje, pasiteiravau, ar jiems ko nors reikia. Mano kolega kinoglogas vadovauja savanoriškos teritorinės gynybos savanorių kuopai, kurie praktiškai negauna jokios paramos. Paaiškėjo, kad jiems reikalinga apranga, taktiniai diržai ir kita ekipuotė. Išsikėlėme tikslą viskuo aprūpinti vieną kuopą – 18 žmonių.

Bedirbant su minėta kuopa, buvusia Rivnės mieste, vakarinėje Ukrainos dalyje, socialiniuose tinkluose kilo diskusijos, kad galbūt verčiau remti ne Vakarų Ukrainą, kuri laikoma saugesne teritorija, o būtent tą Ukrainos dalį, kur įnirtingai vyksta mūšiai. Tiesa, Rivnė tuo metu buvo bombarduojama. Vis dėlto, atsižvelgdamas į kilusias diskusija, kreipiausi į kolegas kinologus iš Charkivo (Ukrainos sritis šalies rytuose), teiraudamasis, kokia parama būtų reikalinga jiems. Paaiškėjo, kad ten katastrofiškai trūksta šunų maisto. Buvome informuoti, kad fronto linijos, kur vyko tiesioginiai mūšiai, neutraliose zonose be priežiūros palikta daugybė šunų. Norėčiau pabrėžti, kad negalime dėl to kaltinti žmonių, kuriems bėgant nuo karo teko rinktis – ar gelbėti vaikus, ar šunį, tuo labiau, kad net ir bandant evakuotis su naminiu gyvūnu, tai ne visada pavykdavo.“

A.Adeikis: „Paskelbėme informaciją, kad paramą rinksime parduotuvėse, kiek galėjom, stengėmės išviešinti, informuodavom klientus, į kai kuriuos rėmėjus kreipėmės asmeniškai.“

O kokia situacija su veislynais?

P. Adeikis: „Kolegos kinologai iš šiaurinės Charkivo dalies persikėlė į pietvakarinę dalį, kuri laikoma saugesne. Pačiame Charkive gyvenimas sustojo: pasibaigė maistas, nebedirbo parduotuvės. Vienas Kaukazo aviganių veislynas, egzistuojantis jau 20 metų, įsikūręs šiaurinėje Ckarkivo pusėje, buvo sugriautas. Todėl kinologai pradėjo galvoti iš kur gauti maisto ne tik veislyno šunims, bet ir globaliau, visiems šunims, kurie yra palikti kaimuose, kiemuose. Siekiant bent kiek palengvinti jų dalią, šunys buvo išlaisvinti, kad ieškotų maisto savarankiškai. Galite įsivaizduoti kuo jie maitinosi.“

Paramos kariams savanoriams rinkimas nuvedė ir toliau – rinkote paramą nuo karo nukentėjusiems gyvūnams, vykote į Ukrainą. Kokia situacija su karo gyvūnais apskritai? Kur vykote?

P. Adeikis: „Kai sužinojome kokia situacija su šunimis, mūsų šeima, prisidedant kitiems žmonės, nupirkome toną šunų maisto. Pirmą kartą vykome į vietovę prie Charkivo, bet gilyn nelindome. Kai domėjomės, kokio maisto šunims reikia, mums sakė, kad reikia maisto apskritai, tokia prasta situacija buvo. Vykdami antrą kartą jau vežėme tris tonas šunų maisto, vykome dviem autobusais, kurių vieną palikome kolegoms Ukrainoje, nes visi jų automobiliai buvo suniokoti. Vykstant trečią kartą dalyvavome ir maisto dalinime, tuomet jau vykome į neutralias fronto zonas.

Dalį maisto išdalinom pačiam Charkive esantiems veislynams, kuriems sunku išsilaikyti. Gyvūnai šeriami rūsiuose. Žmonės ten rūpinasi vieni kitais ir kitais gyvūnais, tik tiek, kad neturi išteklių.“

Ar žmonės noriai aukojo (-a)?

A. Adeikis: Labai noriai aukojo. Paklausdavo, ko reikia, kuom gali padėti. Vis dar dabar noriai aukoja. Pačioje pradžioje netgi nustebino žmonių noras aukoti. Kai kurie netgi patys klausdavo, ką galėtų nupirkti ir paaukoti. Skambino nepažįstami žmonės, klausė, ar netrūksta vaistų, konservų.

Ar teko susidurti su priešiškomis nuostatomis? Kokios dažniausios to priežastys?

Neteko. Draugai gerai atsiliepė, patys prisidėjo prie paramos rinkimo. Sualukėme daug palaikymo.

Ką dažniausiai aukoja?

Kuprines, vaistinėles, miegmaišius, kilimėlius, virykles, neperšlampamus maišus, žiūronus.

Žiniasklaida piešia itin tamsų dabartinį Ukrainos gyvenimą, tačiau jūs turėjote galimybę pamatyti tai savomis akimis. Kaip yra iš tikrųjų? Ar karas visiškai sujaukė ir sustabdė ukrainiečių kasdienybę?

S. Adeikis: „Yra visiškai nepaliestų vietų, viskas atrodo normaliai, bet jaučiasi, kad žmonės buvo paliesti. Jie gyvena pastovioje įtampoje. Konkrečią akimirką gal ir atrodo normalus, bet iš tikrųjų jis (gyvenimas) yra tarsi kryžkelėje. Nors namai ir nesugriauti, patys žmonės nesužeisti, jų veiduose matyti nerimas, nes žino, kad teks atsidurti fronte ir kovoti už savo šalį.“

P. Adeikis: „Situacija Charkive labai keičiasi, aktyvūs kariniai veiksmai tai nuslūgsta, tai sugrįžta. Apskritai jaučiasi didelis kontrastas: Vakarų Ukraina visiškai funkcionuoja, nors ir yra apšaudoma raketomis, o kartais atrodo, kad išvis nieko nevyksta. Link Kyjivo važiuojant jau pradeda matytis, kad vyksta karas, toliau už Kyjivo vėlgi atrodo, kad karo nėra.“

A. Adeikis: „Visiškai ne. Iš to ką girdi, atrodė, kad vos kirtus sieną šaudo, kariauja. Vakarinėje pusėje gyvenimas vyksta kaip vykęs. Žinoma, link vidurio Ukrainos pradėjo matytis realūs karo padariniai: sugadinti keliai, technika.

Kokiomis nuotaikomis gyvena, kaip nusiteikę jūsų sutikti ukrainiečiai?

S. Adeikis: „Nuotaikos gana šaltos, konkrečios ir niūrios, ne todėl, kad nepadarys, o todėl, kad reikia tai daryti.“

P. Adeikis: „Žmonės pikti, ryžtingi ir aišku su giliu skausmu viduj.“

A. Adeikis: „Kiek pastebėjau, žmonės labai stengiasi gyventi kasdienį gyvenimą. Nors apie karą kalba, baimė niekur nedingusi. Matosi, kad jie nerimauja ir žino, kad nėra viskas baigta, nėra taip, kad jie visiškai grįžę į normalų gyvenimą, bet stengiasi būti grįžę. Ruošiasi geriausiam, bet galvoja ir apie blogiausia. O rytinėje pusėje karos nuotaikos dar labiau gyvos.“

Kodėl tau, kaip verslo savininkui/atstovui, buvo svarbu prisidėti prie Ukrainos karių rėmimo?

S. Adeikis: „Noras padėti nėra susijęs su verslu, tiesiog sutapimas, kad mes dirbantys šioje įmonėje esame paveikti tos temos. Visi turėtų suvokti, kad labai nesunkiai karas gali ateiti ir į mūsų kiemą. O man asmeniškai dar ir istorija veikia. Ukraina yra labiau mūsų sesė, nei Ukrainai Rusija.

Gerai, kai prisideda individualiai, bet verslui lengviau organizuoti paramos rinkimą. Yra geresnė logistika, prekių paieška bei tiekimas, gaudymasis rinkoje. Verslas turi daugiau galimybių renkant paramą“

A.Adeikis: „Bet kokiu atveju mes, verslai, turime didesnį prieinamumą prie žmonių, galime greičiau paskleisti žinią. Mūsų klientai ir partneriai yra iš gana artimai su karyba susijusių sferų, todėl buvo lengva greit atrasti bendrą kalbą ir tikslą.“

Neretai verslai, siekiantys surinkti paramos ukrainos kariams ir piliečiams, būna apkaltini reklamos darymusi karo akivaizdoje. Ką tu pats apie tai manai?

A. Adeikis: „Kai kuriems verslams ta reklama yra kaip šalutinis efektas. Bet neskleidžiant žinios, efektyvumas sumažės. Sunku būtų rinkti paramą, neviešinant vardo. Manau, šiuo atveju svarbiausia rezultatas – kad surinkta parama pasiektų Ukrainą.“

P. Adeikis: „Dėl reklamos – rinkome per „Getbex“ parduotuves. Rinkome ne pinigines aukas, o daiktus. Apskritai didžioji dalis Lietuvos verslų elgėsi korektiškai ir jei ėmė pelną, tai labai nedidelę jo dalį. O kaip kitaip surinkti paramą be adreso, be konkrečios vietos? Kažkodėl niekas nesipiktina, kai perkant mineralinį remiamas krepšinis. Ar tai nereklama?“

A. Adeikis: „Nekreipiu dėmesio į tokias kalbas. Tai daroma iš idėjinių paskatų. Tame gali būti kažkiek savireklamos, to neišvengsi, bet tai niekada nebuvo tikslas. O jei tokie veiksmai nuskamba ir gali padėti įtraukti daugiau žmonoių, tai dar geriau. Kuo mūsų daugiau, tuo lengviau tai padaryti. “

Į paramos rinkimą įsitraukė visas kolektyvas. Kodėl dalyvavimas savanoriškoje veikloje tarsi sumažina baimės, nežinomybės jausmą?

S. Adeikis: „Nesakyčiau, kad buvo baimės, gal nerimo kažkiek. Žiniasklaidos priemonių antraštės įgavo žmonių veidus. Skaitant naujienas matai nuotraukas iš Mariupolio, Bučos, bet neturi kontakto su tais žmonėmis. Nuvažiavus ten realiai pamatai karo poveikį. Ukrainoje nakvojau žmogaus, kuris mus priėmė dukros lovoje, o ji tuo metu jau buvo Lietuvoje, mūsų sodyboje. Apėmė jausmas, kad tai labai neteisinga, juk ji turi miegoti savo lovoje, o ne svetimuose namuose.“

Pats taip pat vykai į Ukrainą? Kokios mintys sukosi galvoje: bijojai, buvo smalsu?

S. Adeikis: Ne, nebuvo baisu. Prie sienos buvo įdomus vaizdas, Lenkijos-Ukrainos pasienyje Ukrainos vyrai grįžinėjo į savo šalį. Išlipo iš mašinos aštuoni vyrai parūkyti. Žiūrėjau į juos ir galvojau: jie atrodė gana laimingi, pasiyžę, bet jie gi stovėjo prie sienos į savo šalį, žinodami, kad negalės grįžti, išvažiuoti iš jos.

A. Adeikis: „Buvo adrenalino, bet apie tai negalvojau. Nemanau, kad padariau kažką ypatingo. Aišku, nerimo buvo, bet tai visiškai netrukdė. Atvažiavau su tikslu, tik apie jį ir galvojau.“

Šiam kartui tiek. Atsisveikiname su viltimi sulaukti geresnių žinių iš drąsios ir ryžtingos Ukrainos. Kviečiame prisidėti ir nelikti abejingais kovoje už mūsų visų laisvę!