„Getbex“ kolektyvo įspūdžiai iš „Alfa Run 2021“

Ankstesniuose įrašuose pasakojome apie ekstremalų bėgimą su kliūtimis OCR (angl. Obstacle Course Racing OCR), o šiemet nusprendėme ir patys išmėginti jėgas „Alfa Run 2021“ varžybose.

„Alfa Run“ yra ne tik sporto varžybos, tai socialinis projektas, misija, kurios metu surinktos lėšos skiriamos priklausomybės ligų VšĮ „Alfa centras“ veiklai, teikiančiam pagalbą alkoholizmu ir narkomanija sergantiems asmenims. „Alfa Run“ bėgimas organizuojamas jau 6-tus metus iš eilės ir kasmet sulaukia vis didesnio susidomėjimo tiek iš sportininkų, tiek iš aktyvų laisvalaikį mėgstančių žmonių. „Alfa Run“ taip pat vykdo kvalifikaciją į Pasaulio ir Europos OCR čempionatus.

Rugpjūčio šeštadienį susirinkusius į jau 6-ąjį „Alfa Run“, pasitiko toli gražu ne vasariškas oras, o vis užslenkantis lietus, dulksna ir niūrus dangus. Nepaisant to, aplink tvyrojo itin gera nuotaika. Laukdami starto juokavome, kad oras yra 37-oji ekstremali kliūtis (mūsų pasirinktame iššūkyje laukė 36 kliūtys), tačiau bėgant paaiškėjo, kad lietus yra labiau privalumas nei nepatogumas. Nepaisant to, kad kai kurios kliūtys dėl drėgmės tapo sunkiau įveikiamos, gaivus oras gelbėjo nuo perkaitimo ir įkyrių mašalų. Organizatoriai ir vedėjai pasirūpino, kad darganotas oras negadintų nuotaikos, o dalyvių veiduose šviestų šypsenos. Niekas nesiskundė oru, o mielai pozavo fotografams balose ir purve. Renginio vedėjai tikrai puikiai atliko savo darbą, motyvuodami ir palaikydami dalyvius, todėl visi su nekantrumu laukė savo eilės startuoti.

Kai kuriems iš mūsų tai buvo pirmasis „Alfa Run“, kiti bėgo jau kelintą kartą iš eilės. Žinoma, daugiausiai dėmesio ir jaudulio kėlė kvalifikacinis bėgimas, kurio penkių pirmųjų vietų laimėtojai (vyrai ir moterys) įgijo teisę vykti į JAV, OCR Pasaulio čempionatą. Nepaisant to, kokį iššūkį pasirinko, visų dalyvių laukė nemaži fiziniai ir protiniai išbandymai. Dešimties kilometrų atkarpoje buvo paruoštos 36 kliūtys: nuo ledinio vandens iki elektros, nuo šliaužimo vamzdžiu iki šuolio į vandenį iš 3 metrų aukščio.

„Getbex“ komanda šioms varžyboms ruošėsi drauge su „Sportive locals“ benduomene ir nuostabiuoju treneriu Frank Van Lieshout, vis dėlto pačios varžybos buvo nemenkas iššūkis, o dalyvaujant išaiškėjo tiek stipriosios, tiek ir silpnosios pusės: vieniems buvo sunkiau įveikti aukščio baimę, kitiems pats bėgimas tapo iššūkiu.  

Plačiau savo įspūdžiais sutiko pasidalinti Vilniaus „Getbex“ parduotuvės vadovas Samilis Adeikis, pasirinkęs patį rimčiausią, kvalifikacinį, bėgimą.

Samili, ar tai buvo pirmasis kvalifikacinis bėgimas, kuriame dalyvavai?

Šiais metais jau antrąkart rinkausi „Alfa Run“ OCR kvalifikacinį bėgimą. Nors iš pirmo žvilgsnio skirtumas tarp paprasto ir kvalifikacinio bėgimo labai menkas, vis dėlto jaučiausi kur kas ramiau, bėgdamas kvalifikacinį antrąjį kartą – aiškus atstumas, išbandytos kliūtys, geresnis supratima kaip paskirstyti energiją.
 

Ar jauteisi pakankamai gerai pasiruošęs antrajam savo jėgų išbandymui? Ar labai jaudinaisi prieš varžybas?

Kaip ir praeitais metais, varžybų jaudulys atėjo gerokai anksčiau, nei pačios varžybos. Likus savaitei iki varžybų, jaudulys buvo įsisiūbavęs visu smarkumu, pradėjo aiškėti, kur pasiruošta gerai, kur pastangų teks įdėti jau kitų metų pasiruošime. O likus 2-3 dienoms iki varžybų, kai vyko atsigavimas po paskutinių treniruočių, jaučiau didelį nerimą, baimę, savotišką nepasitenkinimą savo pasiruošimu, atrodė, kad gal ir nebenoriu to daryti, tačiau suvokiau, kad tai tik stresas – atrodė, kad bijau visų įmanomų nesėkmių ir nukreipiu mintis nuo potencialios sėkmės.

Kaip atrodė varžybų diena? Ar stovėdamas prie starto linijos kažką darei kitaip, nei praėjusiais metais?

Itin lengvas kilometro apšilimas ryte, poros kilometrų apšilimas Pamarazių, kur vyko varžybos, apylinkėse, daug tempimo pratimų ir prieš mane – starto linija. Praėjusių metų varžybose išsisiaškinau, kad didelė klaida startuojant stovėti pačiame priekyje. Pirmąsias minutes, kai jauti azartą ir bėgi koja kojon su potencialiais varžybų nugalėtojais, viskas atrodo gerai, tačiau įveikus pirmus kelis kilometrus bei pirmąsias kliūtis, stipresni varžovai pralenkia, o tau pritrūksta kvapo. Kitaip tariant, itin svarbu pasirinkti realų savo tempą. Žmogus gali gana ilgai naudoti ~80% savo jėgų (Lactate Threshold), tačiau perlipus tą ribą ir užsibuvus joje, organizmas nebespėja atsistatyti, o tai labai smarkiai kenkia rezultatui. Todėl šiemet stojau į ketvirtą nuo priekio liniją ir įsivaizdavau, kaip lenksiu pernelyg entuziastingus bei mano praeitų metų klaidą darančius bėgikus.

Startas. Iškart pastebėjau, jog akis užpylė azartas ir kad jau artėju prie priekyje bėgančiųjų – laikrodis rodo 3:45 min/km tempą, o tai nieko gero nereiškia – realus mano tempas turėtų būti ~5:00 min/km, tad pristabdau ir mintyse galvoju apie praeitų metų kančią nepasirinkus tinkamo tempo. Tai padėjo, varžybas tęsiau tinkamu greičiu.

Ar pati trasa, kliūtys skyrėsi nuo praėjusių metų varžybų?

Kliūtys panašios kaip ir praeitais metais, tačiau, pirma – tai nelabai ką keičia, nes jos vistiek sunkios, antra – geras 3 dienas iki renginio lijo, o ir renginio dieną vis užeidavo dulksna, tad visos kliūtys tapo 10-15% sunkesnės. Perteklinis vanduo nepalengvino ir bėgimo – visa trasa padengta balomis, tešlynais, miško provėžose pilna vandens.

Ar svarbu ne tik pasiruošimas, bet ir apranga, batai?

Taip. Praeitų metų bėgimą apsunkino batų pasirinkimas. Nors bėgau su labai gerais ir mylimais „Viking Apex“ batais, supratau, kad „Gore-Tex“ membrana tikrai netinkama tokioms veikloms. Kadangi membrana nepraleidžia vandens, po pirmo šuolio į upės dumblą visas likusias varžybas teko tęsti batuose kliuksint vandeniui. Šiais metais bėgimo dalį gelbėjo pirkinys būtent šioms varžyboms, „Inov-8 Xtalon 210“ bėgimo batai. Šiuos batus nusižiūrėjau „Alfa Run 2020“ starto linijoje, kai atkreipiau dėmesį, jog visi „rimtieji“ bėgikai bėga su tais pačiais batais. Šiais metais pats įsitikinau kodėl – šie batai itin lengvi ir puikiai sukimba su paviršiumi – vos keli žingsniai išlipus iš vandens ir batuose praktiškai nebėra jokio vandens.

Papasakok plačiau apie pačias kliūtis ir savo patirtį jas įveikiant

Bridimas upe, smėlio maišo nešimas, ėjimas kilpomis, lipimas siena, ėjimas tinklu – kas 200-400m išsibarčiusios kliūtys, kurių didžioji dalis atliekama rankomis, tad geras viršutinės kūno dalies paruošimas yra būtinas norint užbaigti varžybas. Viena tokia kliūtis persekioja mane nuo pat pirmųjų metų – strigau prie jos ir šįkart. Iš pirmo žvilgsnio labai paprasta – galvos aukštyje vertikaliai pakabintas PVC (plastikinis) vamzdis, kuriuo reikia užlipti. Bėda ta, jog pašokus aukštyn kojomis jo nepasiekiau, todėl pirmą pusmetrį teko įveikti rankomis, o tik vėliau į pagalbą galėjau pasitelkti ir kojas. Praėjusių metų „Alfa Run 2020“ varžybose prie šios kliūties sugaišau 4 minutes, o kadangi nebuvo galima praleisti kliūčių, ją įveikiau tik iš 7-8 karto. Šiemet, turbūt ne šiaip sau, varžybų taisyklės leido atlikti baudas už neatliktas užduotis – 30 burpees (atsipaudimas ir šuolis). Neskaičiavau, bet mačiau beveik vien baudas darančius dalyvius ir tik vieną kitą super sportininką ar dalyvį su gerai gumuotom pirštinėm, kuriems pavyko išvengti sustojimo (būtent dėl šitos kliūties gumuotas pirštines nešiausi ir aš, bet jų sukibimas neatsilaikė prieš vandens ir purvo masę).

Paskutiniuose kilometruose, kuriuose kliūtys išdėliotos labai tankiai, pradėjau jausti stiprų nuovargį, tačiau jis atėjo tinkamu laiku, tad galėjau gerai įvertinti kiek atstumo ir laiko liko, ir kiek smarkiai dar galiu „spausti“. Aišku, kaip visada nutinka, kirtus finišo liniją, visu kūnu jutau, jog tai nebuvo viskas, ką galėjau atiduoti, tačiau labai džiaugiausi, jog išvengiau 3 (taip, trijų) sustojimų pailsėti, kaip kad atsitiko praėjusiais metais. Bėgau kur kas stabilesniu ir logiškesniu tempu, užėmiau aukštesnę vietą (2020 – 22 vieta, 2021 – 13 vieta), bet, svarbiausia, jog aplenkiau save sunkesnėje trasoje nei prieš metus (2020 – 01:03:48, 2021 – 59:07). Įdomumo dėlei verta paminėti, jog nuo pirmos vietos atsilikau vos 13 minučių. Mūsų draugai „OCR Baltic Warriors“ eilinį sykį išsiuntė savo „mašinų“ komandą, kurios vedlys Dainius Liutkus šiais metais vėl užėmė pirmąją vietą (46:24), o jam į nugarą alsavo Gediminas Simutis (47:16)

Na, o ką pasakytum norintiems, bet nedrįstantiems išbandyti? Iš tavo pasakojimo, o ir asmeninės patirties, šios varžybos nėra lengvas prasibėgimas grožintis kraštovaizdžiu.

Visiems norintiems, bet bijantiems sakau – atvažiuokite. Atvažiuokite bent pasižiūrėt ir net neabejoju, jog pamilsit „Alfa Run“. Juk nėra būtina užlipti ant pakylos, kad parsivežtumėt namo adrenalino ir naujų patirčių. Sportininkai, mėgėjai, besišypsantys kolektyvai, draugų būriai, palaikymo komandos, suvažiavę iš visos Lietuvos, linskmai zujantys augintiniai – tai diena, kuri pralekia per akimirką, bet labai sunku ją užmiršti.

Visas „Getbex“ kolektyvas taip pat vieningai sako, jog tai buvo nuostabus renginys, suteikęs pačių geriausių emocijų. Ir net nubrozdinti keliai ar pamesti batai negąsdina, todėl kitų metų „Alfa Run“ varžyboms žadame ruoštis dar stipriau bei tikimės, jog mūsų patirtys įkvėps ir jus išbandyti save bei puikiai praleisti laiką.

A very special thanks to Frank Van Lieshout (who took 4th place!) and his „Sportive Locals“ of Vilnius for helping our team prepare for „Alfa Run 2021“. This year we didn‘t have much time, but next year we will be coming back stronger!