Naujų pomėgių paieškos: jėgos aitvarai ir kitos vandens pramogos

Tęsiame vasariškų temų ciklą ir kviečiame susipažinti su vėjo ir vandens mylėtoja Indre, kuri papasakos apie savo pomėgius bei kaip atrasti tam laiko, noro, o kartais ir lėšų. Iš pažiūros rami mergina užsiima ne tik laiko reikalaujančiais pomėgiais, bet ir turi nemažai darbų. Dviejuose sostinės baruose besidarbuojanti pašnekovė turi kelis papildomus darbus - rašo straipsnius apie, kaip pati sako „įdomius žmones“. Įkalbinome Indrę šiuokart pačiai tapti straipsnio heroje ir paprašėme papasakoti apie savo didžiausią pomėgį – kaitavimą (jėgos aitvarų sportą). Kaitavimas yra gana jauna sporto šaka, tačiau jau spėjusi išpopuliarėti ir tarp lietuvaičių. Jei dar neišbandėte šios vandens pramogos, galbūt Indrės istorija įkvėps pagaliau žengti šį žingsnį, juolab, kad vasaros liko dar visas mėnuo.

Indre, kaip ir kodėl tavo gyvenime atsirado kaitavimas?

Iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo surf`inimo (banglenčių sporto). Praėjusių metų kovo mėnesį išvažiavau į kelionę, į Surf`inimo stovyklą, kurią organizavo „Extreme Holidays“ grupė. Tąkart išvykome į Maroką. Tiesiog susitaupiau pinigų ir išvažiavau. Kai išmokau surf`inti, mane tai labai užkabino. Supratau, kad viskas, kas siejasi su šiuo sportu – vanduo, bangos, saulė – man labai artima. Kai grįžau iš Maroko prieš pat karantiną, teko kurį laiką pabūti Lietuvoje, o vėliau atsirado galimybė išvažiuoti į Egiptą, šįkart – kaituoti. Lietuvoje šis sportas yra populiarus jau daugiau nei dešimtmetį. Tiesą sakant, Lietuvoje šiuo sportu užsiimti gana lengva, nes mūsų šalis pakankamai vėjuota, yra nemažai vietų, kuriose galima išbandyti šią vandens pramogą. Vis dėlto, mano pačios pirmieji bandymai buvo ne Lietuvoje.

Banglentės ir jėgos aitvarai – labiau panašūs ar skirtingi užsiėmimai?

Na, surf`inimas tai tu, vanduo ir lenta. Atsistoji ant lentos ir gražiai praslysti banga. Tuo tarpu kaituojant reikalingas vėjas, o bangos yra ne tokios svarbios, tiksliau jos labiau trukdo. Ir kaitavime atsiranda papildomas dalykas – tai jėgos aitvaras, kurio pagalba gaudai vėją. Vėjas reikalingas tam, kad tave iškeltų ir atsistojęs ant lentos slystum vandeniu. Be šių dviejų sportų, esu bandžiusi ir vandenlentes (wake`inimą), o vaikystėje lankiau baseiną, šuolius į vandenį.

Ar kaitavimas bei kiti vandens sportai yra brangus užsiėmimas? Perki įrangą, aprangą?

Iš šalies gali atrodyti, kad vandens sportui daug lyg ir nereikia, tačiau iš tikrųjų reikia tikrai nemažai įrangos: lentos, įvairaus dydžio jėgos aitvarų, hidrokostiumo, baro (įrankis aitvaro valdymui), trapecijos, stropų (virvių) ir dar daug įvairių smulkmenų. Todėl pačioje pradžioje, kol mokaisi, įrangą gali išsinuomoti. Vėliau, žinoma, po truputį, pagal poreikį, pradedi pirkti. Tiesa, net ir perkant dėvėtą įrangą, tai yra gana brangu. Man kol kas pakanka nuomotos įrangos.

Bet ir nuomojantis įrangą, lėšų vis tiek reikia, o kur dar kelionės. Kaip tu planuoji savo finansus, kad galėtum tuo užsiimti?

Daug dirbu, užsidirbu ir tada kažkur važiuoju. Lietuvoje, aišku, būtų daug pigiau. Visi pabando čia, tada pradeda keliauti, nes ir egzotišką šalį pamatai, ir žydresnį vandenį. O svečioj šaly, kaip turistas, susilauki daugiau dėmesio, ypatingesnio aptarnavimo, tai irgi viena iš priežasčių, kodėl renkuosi užsienį. Smagu ne tik užsiimti sportu, bet tuo pačiu ir pakeliauti, pamatyti pasaulį. Suderinu kelis pomėgius iškart. Be to, nors ir Lietuvoje gali tuo užsiimti, kitur infrastruktūra, vis dėlto, labiau pritaikyta. Lietuvoje tai labiau sezoniškas sportas.

Kol kas pati vandens sportus išmėginau Maroke ir Egipte, vėliau, dėl visose šalyse įvesto karantino, teko savo veiklas apriboti. Dabar apskritai atsirado daugiau kontaktų, kelių ir durų. Ir jei anksčiau atrodė, kad bus sunku pradėti, paaiškėjo, kad tai yra gana lengva. Vienintelis klausimas yra finansai ir kaip nedirbti vasarą. Dėl to reikia dirbti žiemą (juokiasi).

O nuo ko pradėti? Ar tai fiziškai sunku?

Na, visų pirma turi būti įdomu, nieko nereikėtų daryti per prievartą. Tai nėra labai lengvas sportas, pradžia būna tikrai sunki, pareikalauja nemažai jėgų, kol išmoksti atsistoti ant lentos, laikytis, valdyti aitvarą. Bet visko yra išmokstama, tada pradedi labiau domėtis įvairiomis technikomis, triukais.

Sportuoji papildomai, laikais mitybos režimo?

Tiesą sakant, nieko labai nesiruošiu. Pavyzdžiui, Egipte labai anksti temsta, tikrai būdavo laiko išsimiegoti, todėl natūraliai keldavausi anksti ryte. O ir maistą rinkdavausi lengvesnį, ne cepelinus, o salotas, nes žinau, kad prisivalgius bus sunku judėti. Žinoma, prieš einant į vandenį, padarydavau lengvą mankštelę, o kur dar įrangos pasiruošimas, plovimas. Vandenyje praleisdavau dvi valandas, kai kuriomis dienomis į vandenį leisdavausi keletą kartų. O kur dar vėjas, saulė, šie dalykai taip pat išvargina ir iškrauna, bet vėliau išmoksti savo energiją teisingai paskirstyti.

Ar yra nutikęs koks baisus, juokingas įvykis, kurį visada prisimeni? Ir šiaip, ar tai pavojingas užsiėmimas?

Pirmąkart plaukiant banglente Maroke, pagavau „skalbiankę“, tai momentas, kada nespėji pereiti tos vietos, kur lūžta bangos ir tave nubloškia, sukiesi povandeniniam sūkury, niekaip nepavyksta atsistoti, o ant tavęs lūžta antra, trečia banga, nebesupranti kur dugnas, kur krantas. Tąsyk galiausiai susiorientavau, kai koja pavyko pasiekti dugną. Buvo baisu. O štai Egipte dingo atviro vandens baimė, nes supratau, kad turiu lentą, ant kurios galiu išplaukti, ir kad svarbiausia surasti žemę. Kitas baisesnis nutikimas įvyko Egipte, kuomet pirmąsyk kaitavau be instruktoriaus, išplaukiau viena, bet neapskaičiavau potvynio laiko, buvo nusekę, vanduo atsitraukęs nuo kranto gana toli. Priešais pamačiau rifą, kuris nebuvo taip giliai kaip įprasta. Tuo metu buvau dar nelabai įgudusi valdyti aitvarą taip, kad galėčiau rifo išvengti, o vėjas ėmė nešti būtent link jo. Laimei, buvau su vandens batais, todėl kažkaip pavyko nusiraminti ir rifą tiesiog atsargiai perėjau. Rifai yra labai aštrūs ir gali rimtai susižaloti. Vis dėlto man pavyko, atsipirkau keliais nubrozdinimais, sėkmingai pasiekiau krantą. Todėl iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausią pavojų kelia rifai ir labai gūsingas vėjas. Kai vėjo gūsis pagauna aitvarą, tave tiesiog iškelia į viršų ir veidu krenti į vandenį. Iš kitų kaitavimo entuziastų esu girdėjusi istorijų ir apie susidūrimus su rykliais, laimei, tokiose vietose man kol kas neteko kaituoti.

Ar kaip nors sieji savo ateitį su kaitavimu?

Norėčiau kaitavimą pasilikti kaip hobį, nenoriu šios veiklos sieti su uždarbiu, tiesiog noriu išmokti, dėl savęs.

Esi išbandžiusi įvairiausias veiklas, nuo darbo ofise iki darbo bare. Kaip manai, kokį darbą dirbsi ateityje?

Tikrai ne ofise, nebent mano ofisas bus be keturių sienų ir be konkrečios vietos. Noriu dirbti darbą, kuris man patinka, nes kai darau tai, kas patinka, man viskas puikiai išeina. Labai noriu išmokti gerai daryti tatuiruotes. Jau esu nemažai išmokusi, bet kol kas ieškau savo braižo. Ši profesija labai tinkama mano gyvenimo būdui.

Kai kurie kaituotojai susieja savo pomėgį su darbu, dirba instruktoriais, renginių organizatoriais, įkūrinėja įmones, nuomoja kambarius, turi kontaktus su agentūromis, veža žmones į kaitavimo centrus. Bet yra ir kitų profesijų atstovų, netgi įmonių direktorių, administratorių, kurie turi galimybę dirbti iš įvairių vietų ir nėra pririšti prie ofiso.

Ar tu ekstremalė nuo vaikystės?

Manau, kad nuo vaikystės, aš visada buvau nenuorama, man norisi visur eiti, daryti, viską išbandyti. Pavyzdžiui, kai pirmąkart šokau į vandenį iš 5 metrų aukščio, man buvo gal 16 metų, pamenu, tąkart buvo baisu, bet mane labai užkabino. Gal ir turiu tą adrenalino troškulį. Štai Egipte išmokau važiuoti motociklu. Mano abu tėvai, sakyčiau, mėgsta adrenaliną, galbūt tą iš jų ir paveldėjau.

O jei pati turėsi vaikų – ar leisi juos į ekstramalius sportus?

Be abejo. Mano vaikas užsaugs baseine.

Kuo tave žavi šios veiklos?

Kai aš pabandžiau šį sportą, supratau, kad man patinka leisti dienas be telefono, be kompiuterio, grožėtis vandenynu. Išmokau vertinti tokias akimirkas, kuomet užvaldo be galo šiltos, geros emocijos, kai jautiesi laisva ir prie nieko nepririšta. Man patinka tas laisvės jausmas, norisi atsiriboti nuo bet kokio prisirišimo. Manau, kad mūsų karta labiau susikaupusi ties savo psichine sveikata, ieškome būdų atsikratyti streso. Šiais laikais mūsų galimybės praktiškai neribotos, mes galime daug, neužsidarome vienoje vietoje.

Ar yra amžiaus riba iki kada galima užsiimti vandens sportu?

Mano draugė kažkada pajuokavo, kad kaitavimas yra senjorų sportas, bet iš tikrųjų yra amžiaus grupė, kuri gauna gerą pensiją ir gali sau leisti užsiimti tuo, kuo nori. Taigi jokio amžiaus ribojimo nėra. Kalbant apie fizinį pasirengimą, raumenys galiausiai pripranta ir nebereikia specialaus pasiruošimo. Tiesiog darai tai, kas patinka, o kūnas prisitaiko.

O kaip keliauji? Patogiai, ekstremaliai, paprastai?

Iš tikrųjų, kuo paprasčiau, kuo patogiau. Neberūpi kažkokie būtinai brand`iniai batai. Bet renkuosi, aišku, pagal patogumą ir kad būtų patikimi. Dar labai svarbu didelė, talpi kuprinė, kuri tiktų ir žygiams, ir į lėktuvą. Patogumo poreikis, kalbant apie aprangą, manau atsiranda kartu su amžiumi. Man svarbu, kad būtų patogu. Ir, žinoma, pasirinkimus sieju su veiklomis, kuriomis užsiimu.

Dėkojame Indrei už pokalbį ir linkime palankaus vėjo, o su jumis atsisveikiname iki kitų kartų! Skubėkite džiaugtis vasara!