Informuojame, kad šioje svetainėje naudojami slapukai (angl. Cookies). Sutikdami, paspauskite mygtuką „Sutinku“ arba naršykite toliau. Detalesnę informaciją apie naudojamus slapukus bei kaip atsisakyti savo sutikimo, galite rasti čia.

blog

Kelionės

Kelionė GR20 | Grande Randonnée ilguoju pėsčiųjų taku Europoje (II - dalis)

Sveiki,

Taigi, tęsiu nuotykių kupiną pasakojimą apie kelionę sunkiausiu žygeiviu keliu Europoje - GR20, kuris kalnų grandine kerta Korsikos salą.

Pirmą žygio dieną buvome suplanavę nueiti 12 kilometrų. Šis atstumas, turint omeny, kad jau buvome įveikę 1000-čio kilometrų Camino de Santiago kelią, atrodė visiškas juokų darbas. Taigi, miegojome iki 9 valandos ryto, ramiai papusryčiavome, išsimaudėme ir apie 11 valandą išsiruošėme į kelią. Kol nuėjome iki miestelio pakraščio, jau turėjome sustoti pailsėti, o buvome tenuėję apie 300 metrų. Tik tada supratome, kiek daug sveria mūsų kuprinės, ir ką reiškia lipti su jomis į kalną. Buvo šakės, o dar nebuvome nuėję nė vieno kilometro… Užplūdo siaubingas suvokimas, kad mums iš tiesų reikės nueiti 180 km ilgio maršrutą per kalnus ir stačias uolas, o mes jp dar nė nepradėjome. 

GR20 | Grande Randonnée - išsireiškimu vadinamas visas ilgųjų pėsčiųjų takų tinklas Europoje

Pirmąją dieną per vėlai išsiruošę į žygį, plieskiant karštai vidurdienio saulei, besikeikdami lipome į pirmąjį kalną ir, žinoma, labai greitai išgėrėme turėtus du litrus vandens. Sekančias keturias valandas kopėme be lašo burnoje, kadangi kelyje nebuvo galimybės pasipildyti vandens atsargų. Ilgainiui pasidarė labai silpna ir negera, per sunkios kuprinės slėgė pečius, stipriai pasijuto fizinio pasirengimo stoka. Tačiau, kai jau atrodė, kad nebegalime žengti nė žingsnio, netikėtai mums nusišypsojo sėkmė - suradome iš uolos kapsintį vandenį, kuris mums, stipriai ištroškusiems, atrodė it haliucinacija. Edmundas pusę valandos stovėjo su gertuve, kol ji prisipildė. Surinktą vandenį perfiltravome, godžiai išgėrėme ir kažkokiu būdu pasiekėme pirmąją stovyklavietę. 

Stovyklavietę priėjome visiškoje tamsoje, nematėme net kur žingsnio žengti, o turėjome leistis ir kopti uolomis, kabintis į akmenis. Man prasidėjo panikos priepuolis, iš nuovargio ir streso ėmė byrėti ašaros, vos galėjome paeiti, buvome išsekę.  Supratome, kad taip nutiko vien dėl to, kad pasijuokėme iš mažo kilometražo, nesuprasdami, kur veliamės. Suvokus, kokiu keliu mums teks eiti, pašiurpo plaukai. Vargais negalais įveikę pirmąjį etapą supratome, kad vienas žingsnis ne ten, ir mes iškart nugarmėsime į prarają, kur mūsų niekas net neras.

Pirmosios dienos kelionė išmokė, kad po ranka visada reikia turėti maisto, kurio gali užkąsti, kai tik pasijaučia išsekimas. Taip pat būtina pasiimti pakankamą kiekį vandens ir kiekviena įmanoma proga jo pasipildyti. Ir svarbiausia - niekada neišeiti į žygį per vėlai. 

GR20 | Grande Randonnée - išsireiškimu vadinamas visas ilgųjų pėsčiųjų takų tinklas Europoje

Taigi, šiaip ne taip pasiekę stovyklavietę pasiėmėme laisvą dieną, kad išsimiegotume ir susidėliotume mintis, kadangi mums į galvą netilpo, kur mes papuolėme. Pirmoji stovyklavietė buvo įsikūrusi labai gražioje vietoje, tad gerai išsimiegoję išėjome pasidairyti po apylinkes, sočiai pavalgėme, išsiskalbėme ir išdžiovinome rūbus. Trečią dieną žygį pradėjome 5 valandą ryto.

Nors jau žinojome, ko tikėtis, trečioji diena taip pat pažėrė staigmenų - maršrutas pradėjo driektis itin aukštomis vietovėmis. Pamačius kelio statumą, man iš siaubo surakino visą kūną. Atrodė, kad rankos nebeišlaikys, nuslys suprakaitavę delnai ir mes nukrisime. Take nebuvo jokių turėklų ar grandinių, už kurių būtų galima užsikabinti. Saugų perėjimą uolomis garantavo tik kūno jėga ir ištvermė. Nuolat kamuojama aukščio baimės, su Edmundo pagalba įveikiau šią atkarpą ir galų gale pradėjome leistis nuo kalno. 

Ketvirtąją kelionės dieną supratome, kad mums abiems šakės - pradėjo tinti kojos ir keliai, skaudėjo visą kūną. Po trečiojo įveikto etapo pasiekėme stovyklavietę, įsikūrusią prie slidinėjimo trasos, kurios teritorijoje buvo ir viešbutis. Ten mums teko pasiimti dar dvi laisvas dienas, kadangi mano keliai buvo tiek ištinę, kad nebepaėjau. Pamenu, žiūrėjau Youtube su vos pagaunamu internetu ir ieškojau, kokius pratimus ar masažus galiu sau pasidaryti. Tas dvi dienas svarstėme, ar mums iš viso verta tęsti kelionę. Į viešbutį kursavo ir autobusas, tad galėjome sėsti ir išvažiuoti iš kalnų. Tuomet ir įvyko didžioji diskusija, ar bandome eiti toliau, ar pripažįstame, kad mums nepavyko ir nutraukiame kelionę. Šioje stovyklavietėje, po keturių dienų žygio, mums pagaliau pavyko pasikrauti telefonus ir susisiekti su giminaičiais, kurie, bijodami dėl mūsų saugumo, skatino mesti šią avantiūrą ir grįžti, bet mus tai tik dar labiau kurstė sau įrodyti, kad mes galim. Pagelbėjo ir stovyklavietės parduotuvėje rastos žygiavimo lazdos. Pasiryžome žygiuoti tolyn.

Apie audrą. Užėjus audrai GR20 kelyje rekomenduojama tą dieną nekelti kojos iš palapinės ir nevaikščioti, kadangi uolos ir akmenys tampa itin slidūs, tvyro tirštas rūkas ir žemė būna pažliugusi. Tai pačios tinkamiausios sąlygos išsisukti koją ar susižeisti. Esame skaitę apie didžiausią GR20 kelyje įvykusią nelaimę, kai „Cirque de la Solitude” etape per audrą ėmė byrėti akmenys ir vietoje žuvo septyni žmonės. Minėtą etapą nuo to laiko uždarė ir kelią nukreipė per kitur. Kelionės metu taip pat sutikome žmonių, kurie jau trečią kartą bandė pereiti GR20, tačiau jiems vis kas nors sukliudydavo - tai audra užklupdavo, tai kas nukrisdavo ir susižalodavo. Vieni mūsų pažįstami dėl oro sąlygų turėjo nutraukti žygį anksčiau laiko, nes taip stipriai lijo, kad nebebuvo įmanoma eiti toliau. Patekę į audrą, iškart supratome, kad ilgą laiką teks praleisti palapinėje. Tuo metu jau buvome išnaudoję laisvų dienų limitą, tad tikrai neturėjome laiko gulėti ir laukti, kol audra praeis, bet rizikuoti savo gyvybėmis taip pat nesiryžome. Taigi, gulėjome su Edmundu vidury kalnų audros talžomoje palapinėje ir svarstėme, ar nueisime šį kelią… Visą naktį nepavyko sudėti nė bluosto dėl garsiai besitrankančios perkūnijos ir vėjo, plėšiusio palapinės šonus. Sekančią dieną vėl negalėjome išlįsti iš palapinės, nes kalnuose vis dar buvo labai šalta ir drėgna, lietus pylė 18 valandų be sustojimo. Pagaliau, po pusantros paros trukusios audros, dangus išsigiedrino ir mes galėjome tęsti kelionę. Tik čia atsirado kita problema - mums reikėjo keturias dienas eiti dvigubus etapus.

GR20 | Grande Randonnée - išsireiškimu vadinamas visas ilgųjų pėsčiųjų takų tinklas Europoje

Iš viso kelionės metu turėjome keturias priverstines poilsio dienas. Įveikti visą maršrutą buvome suplanavę per 16 dienų, po kurių jau buvome išsinuomavę automobilį ir už jį sumokėję, tad nebegalėjome trukti ilgiau. 

Kita problema iškilo, kai tryliktą kelionės dieną mums baigėsi grynieji pinigai. Kaip minėjau pirmojoje pasakojimo dalyje, stovyklauti laukinėje gamtoje GR20 trasoje yra draudžiama, o norint pasistatyti palapinę stovyklavietėje, reikia mokėti mokestį, kuris priimamas tik grynaisiais pinigais. Mums dar buvo likusios trys kelionės dienos, o mes jau nebeturėjome nė cento, dėl to teko vieną naktį praleisti neleistinai pasistačius palapinę laukinėje gamtoje. Iš pradžių buvo labia nejauku, nebuvome tikri, kiek tai saugu. Tačiau atradome kalnų upelį, kuriame smagiai nuogi išsimaudėme. Tyras vanduo lyg ranka nuėmė visą nerimą.

Abu su Edmundu esame labai laimingi, kad mums pavyko beveik nepasiruošus įveikti visą kelią. Žygiuoti kasdien darėsi vis lengviau, sustiprėjo kūnas, pripratome prie grunto po kojomis, išmokome greičiau įveikti tam tikras atkarpas, kiekvieną dieną, grūdinome ištvermę. Pirmoje dalyje minėjau, kad fizinis pasirengimas yra labai svarbus aspektas ruošiantis į tokią kelionę, bet dar svarbiau – psichologinis nusiteikimas ir tinkama įranga, apie kurią papasakosiu sekančiame įraše.

Turite klausimų?
Nežinote, ką geriau pasirinkti? Reikia patarimo? Klauskite!

klausti

visa master-card paypal webmoney paysera