Kelionės

Kelionė GR20 | Grande Randonnée ilguoju pėsčiųjų taku Europoje (III dalis)

Sveiki,

Paskutinėje pasakojimo dalyje pasidalinsiu su Jumis patarimais ir įžvalgomis apie būtiniausius daiktus ir reikalingiausią įrangą sudėtinguose žygeivių takuose. Su vyru Edmundu 2019 metais įveikėme 180 km GR20 taką Korsikos kalnuose, kuris yra tituluojamas sunkiausiu Europoje. Kelionės metu sužinojome, be ko kelio nebūtume įveikę ir supratome, ko tikrai nebeimtume į kitą nuotykį.

Pasiruošimas kelionei

Mes, nusprendę, kad atėjo metas kilti nuo kompiuterių ir eiti į žygį, pradėjome pasiruošimo procesą, kuris užtruko beveik mėnesį laiko. Pirmasis dalykas, kurį padarėme, tai susidėliojome kelionę į Korsiką ir atgal, kadangi iš Lietuvos ten nėra tiesioginių skrydžių. Taip pat, iš anksto pasirengėme maisto ir mitybos planą. Keliaujant kalnuose, žmogus per dieną sudegina nuo 4000 iki 7000 kalorijų, kurias dienos eigoje būtina atstatyti, kad užtektų jėgų kopti kalnais. Susidarę maisto planą pradėjome krautis daiktus ir pagal sąrašą susipirkome tai, ko neturėjome.

GR20 | Grande Randonnée - išsireiškimu vadinamas visas ilgųjų pėsčiųjų takų tinklas Europoje

Svarbiausi daiktai

1. Batai.

Batai turi būti tvirti, su storu padu, kadangi kalnuose einama nelygiu paviršiumi, nuolat spardant uolas ir akmenis. Taip pat, batai privalo turi būti atsparūs vandeniui, jei netyčia užkluptų lietus. Geriausia rinktis batus šiek tiek aukštesniu aulu, kuris įtvertų kulkšnį ir apsaugotų ją nuo išnirimo pakrypus kojai. Batuose turi būti labai gera oro ventiliacija, ypač einant tokiu taku kaip GR20, kuris yra gana karštoje klimato zonoje.

2. Kojinės.

Nuėję 1000 km Camino de Santiago keliu, supratome, kad geriausiai žygiams tinka lengvos merino vilnos kojinės. Žinoma, kojinių storis priklauso nuo to, kuriuo metų laiku einama, tačiau merino vilna puikiai garina prakaitą ir išsaugo kojas sausas. Kelionei, kuri užtruko 16 dienų, man užteko dviejų porų kojinių.

3. Apranga.

Kadangi mes GR20 keliu ėjome vasarą, šiltų rūbų mums reikėjo nedaug. Svarbiausia yra termo apranga: marškinėliai, džemperis ar golfas. Būtina įsidėti viršutinių rūbų ilgomis ir trumpomis rankovėmis, taip pat reikia ir kelnių bei šortų. Vasarą GR20 kelyje yra beprotiškai karšta, tad šortai ir marškinėliai tikrai praverčia. Iš moteriškos pusės galiu papasakoti, ką nešiausi kuprinėje: vienas ilgas, treninginio stiliaus tampres, šortus, dvejus marškinėlius, sportinį džemperį ilgomis rankovėmis, sportinę liemenėlę, porą kojinių ir neperšlampamą striukę.

Edmundas rekomenduoja įsigyti atsegamas kelnes, kurios gali pavirsti į šortus. Kelnės yra patogu tik pradėjus žygį ryte, kai dar būna šalta, o įdienojus ir orui įkaitus, jas galima lengvai nusisegti - nereikia kuistis kuprinėje ir persirenginėti.

Pagrindinis patarimas - rūbų reikėtų neštis kuo mažiau, kuprinė turėtų būti maksimaliai lengva, nes tempti didžiulį svorį ant pečių į kalną yra beprotiškai sunku.

4. Kuprinė.

Svarbiausia, kad kuprinė būtų labai tvirta ir atlaikytų nemažą svorį. Mūsų ,,Husky” kuprinės, deja, neatlaikė - kelionės metu nutrūko abiejų kuprinių petnešos. Tai yra labai pavojinga, nes einant skardžiu, nuplyšus vienai petnešai, visas svoris metasi ant kitos pusės ir žmogus, praradęs pusiausvyrą, gali nugarmėti žemyn. Džiaugiuosi, kad paklausiau močiučių patarimų ir įsidėjau adatą su siūlu, tad vakarais, po žygio dienos, adydavau petnešas. Vienintelis geras dalykas ,,Husky” kuprinėse buvo išgaubimas nugaroje, kuris neleido kuprinei liestis prie nugaros ir taip sudarė ventiliacinį tarpą.

Taip pat svarbu, kad kuprinės apačioje būtų atskiras, atsegamas skyrius įsidėti miegmaišiui. Deja, mūsų kuprinėse tokio nebuvo, tad norint kažką susirasti, tekdavo iškraustyti visą kuprinės turinį. Labai gerai, jeigu kuprinė išorėje atsisega per visą ilgį, ir į ją daiktus galima sukrauti kaip į lagaminą. Taip lengviau ir greičiau rasite ko ieškote ir sutaupysite laiko. Kuprinėje turėtų būti ir daug išorinių kišenėlių, kuriose galima įsidėti užkandžių, gėrimo sistemą ir kitus reikalingiausius daiktus.

Kuprinės svoris turėtų sudaryti apie 10% kūno svorio. Mudu su vyru sveriame 60-70 kg, tad mūsų kuprinės atitinkamai turėjo sverti ne daugiau 6-7 kg. Tačiau, priėmę sprendimą pataupyti pinigus kelionės metu, pasiėmėme kiek įmanoma daugiau savo įrangos, kad jos nereikėtų nuomotis, bei maisto, kad nereikėtų jo pirkti brangiose vietinėse parduotuvėse. Taigi, mūsų kuprinės svėrė po 13-14 kg. Ir tai tikrai nepridėjo daug džiaugsmo kopiant į kalnus.
Žinoma, esant galimybei. kelionėje galima netaupyti, tada kuprinės turinys būtų labai negausus - lengvi rūbai, kilimėlis ir miegmaišis. Galima nesinešti nei savo maisto, nei viryklės, o viską pirkti stovyklavietėse ir gaminti ant įrengtų bendro naudojimo viryklių. Taip pat būna, kad stovyklavietės turi savo šefus, kurie gamina pusryčius ir vakarienes, tad patiems net netektų gamintis. Taip pat galima neimti net palapinės ir nakvoti stovyklavietėse įrengtuose namukuose ar nuomojamose palapinėse. Aišku, toks keliavimo būdas yra brangus, bet taip stipriai sumažinamas kuprinės svoris ir labiaus saugomos kojos ir sąnariai.
Mūsų kuprinių litražas buvo 45 l. Didesnės tikrai nerekomenduojame, taip pat kaip ir prisikrauti tiek, kiek mes.

5. Vaikščiojimo lazdos.

Turbūt svarbiausia įrangos dalis, kurios mes neįsidėjome, yra vaikščiojimo lazdos. Turėjome klaidingą išankstinį nusistatymą, kad lazdos skirtos tik tiems, kam sunku vaikščioti ar žmonėms, turintiems kelio traumų. Tačiau kelionės metu paaiškėjo, kad einant kalnais be lazdų kelio traumos ir įgijamos. Mus išgelbėjo tai, kad trečioje stovyklavietėje buvo galimybė lazdas nusipirkti. Manau, be jų nebūtume nuėję viso kelio.
Beje, kartais lazdas gali būti sunku transportuoti, nes jas priima ne visos oro linijos. Tad iš anksto pasidomėkite dėl jų gabenimo.

6. Miegmaišis.

Geriausia, kad miegmaišis būtų kuo lengvesnis ir kuo kompaktiškesnis. Kadangi mes į kelionę pasiėmėme daug maisto, teko atsisakyti vieno miegmaišio, kuris tiesiog netilpo, tad dviese naudojomės vienu. Mūsų miegamaišio komforto zona buvo - 6 ° C, 0 ° C ir +6 ° C. Tokio miegmaišio puikiai pakako, nors dėl šilumos mano ir vyro nuomonės kiek išsiskyrė. Jam šis miegmaišis buvo per šiltas, tad būtų ėmęs paprastesnį. Tačiau aš manau kitaip. Kalnuose, 1 km aukštyje ar aukščiau, vakarais labai ženkliai krenta temperatūra ir, kad nesušaltume, miegodami apsirengdavome beveik visus savo rūbus. Kitas mano argumentas imti šiltesnį miegmaišį yra tai, kad stovyklavietės dušuose vanduo būna ledinis, tad kai vakare eini į dušą, o tave dar krečia drebulys nuo nuovargio, norisi labia šiltai susisukti.

7. Kilimėlis.

Mes turėjome greitai, per 30 sek. pripučiamus kilimėlius. Jie yra pakankamai brangūs, vienas kainuoja apie 70 Eur, bet buvo nepamainomi kelionėje, kadangi taip pat labai greitai ir lengvai yra išleidžiami. Tereikia kilimėlį suspausti ir oras per kelias sekundes iš jo išeina. Tokie kilimėliai užima labai mažai vietos, kas yra itin svarbu keliaujant su kuprine. Dar būna savaime prisipučiantys kilimėliai, tik jie yra dar brangesni ir kaip girdėjome, juos vis tiek reikia pabaigti pūsti su burna. Taip pat pasitaiko, kad savaime prisipučiantys kilimėliai išsigaubia, ant jų atsiranda oro pūslės.

8. Palapinė.

Kaip minėjau, palapinės neštis nėra būtina, ją galima išsinuomoti stovyklavietėse arba išsinuomoti lovą bendrame kambaryje. Tačiau iš patirties žinome, kad ne visada pavyksta pasiekti stovyklavietes, be to, miegoti savo palapinėje yra žymiai maloniau. Palapinei patariame nepagailėti investicijų, nes ji bus jūsų kokybiško miego garantas ir saugi užuovėja. Ji turi būti maža, kompaktiška, nedaug sverianti ir atspari lietui.

9. Saulės baterijos.

Mobiliesiems telefonams pasikrauti į kelionę pasiėmėme išorinę bateriją (ang. powerbank), su integruota maža saulės panele. Tačiau šis pirkinys visiškai nepasiteisino, nes su juo pakrauti mobiliuosius telefonus užtrunka labai ilgai - kad pakrautum bent padalą, reikia laukti apie penkias valandas. Kitą kartą pirksime išlankstomas saulės paneles, kurios kaip armonika pasikabina ant kuprinės ir einant visa laiką galima krauti mobiliuosius. Mūsų draugai, su kuriais susipažinome kelyje, turėjo tokias saulės paneles ir patikino, kad jos daug veiksmingesnės ir patogesnės. Stovyklavietėse jie beveik neieškodavo elektros lizdų - užtekdavo saulės baterijų. Mūsų telefonai, deja, gana greitai išsikrovė ir kalnuose didžiąją laiko dalį ryšio neturėjome net stovyklavietėse.

10. Telefono kortelės.

Kalnuose visai nėra ryšio, interneto taip pat beveik neįmanoma pagauti. Mūsų telefonuose ryšys ir internetas atsirado tik ketvirtą kelionės dieną. Iki tol negalėjome pranešti šeimai, kad esame gyvi ir sveiki, todėl bijojome, kad jie mūsų jau ieško su sraigtasparniais. Apskritai yra rekomenduojama paskirti asmenį, kuriam kasdien nustatytu laiku nusiųstum žinutę, kad Jums viskas gerai, ir kad saugiai pasiekėte stovyklavietę, tam kad kažkas visada žinotų tavo būvimo vietą. Deja, mes su savo lietuviškomis kortelėmis, nors ir įsijungę roaming’us, vis tiek neturėjome ryšio. Tik labai retai galėdavom prisijungti ir pasiųsti žinią. Eidami GR20 keliu su Edmundu svarstėme, kad jei mums kas nors atsitiktų kalnuose, mes niekam negalėtume pranešti ir sulaukti pagalbos. Dėl to mūsų patarimas kitiems būtų nusipirkti prancūzišką telefono kortelę pries žygio pradžią.

11. Grynieji.

Einant GR20 keliu būtina turėti grynųjų pinigų, nes kalnuose niekur neaptarnauja banko kortelių. Kaip minėjau ankstesniame straipsnyje, stovyklavietės yra mokamos, o laukinėje gamotje statytis palapines griežtai draudžiama, tad pirmiausia pinigų reikės susimokėti už nakvynės vietą. Antra, kai kuriose privačiose stovyklavietėse draudžiama gamintis savo maistą ir tenka pirkti vietinių šefų pagamintus patiekalus, už kuriuos atsiskaityti galima taip pat tik grynaisiais.

Mums grynieji pinigai baigėsi tryliktą kelionės dieną (iš viso ėjome 16 dienų), nes nepagalvojome, kad jų gali prireikti tiek daug. Kadangi dar buvo likusios trys dienos kelio, o mes nebėturėjome nė cento, teko pažeidinėti taisykles ir miegoti laukinėje gamtoje.

12. Puodų rinkinys.

Kelionėje turėjome ,,Penguin” puodų rinkinį, kurį sudarė vienas didesnis ir vienas mažesnis puodai, du dangčiai, kuriuos galima naudoti kaip keptuvėles ir šakutės-peiliai. Dangčius taip pat naudojome ir kaip lėkštes. Be šio rinkinio dar turėjome puodelius su dangteliais ir specialų mažytį peiliuką, kurį galima neštis į lėktuvo saloną. Šis peiliukas labia tiko pjaustyti lašiniams.

13. Viryklė.

Kaip minėjau anksčiau, kelionėje nenorėjome labai išlaidauti, dėl to kuprinėse nešėmės daug maisto, kurį patys ir gamindavome. Gaminimui naudojome dujų balionu kuriamą viryklę. Žinoma, jos galima nesinešti ir naudotis vietinėmis stovyklaviečių viryklėmis, tačiau ten būna nemažai žmonių ir gali tekti ilgai laukti, kol ateis tavo eilė gaminti, o atėjus į stovyklavietę po ilgos žygio dienos, būni išbadėjęs, tad laukti tikrai nesinori.
Jei planuojate į kelionę pasiimti viryklę, nepamirškite, kad dujų baliono lėktuvu skraidintis negalima, tačiau ir pirmame, ir paskutiniame kelionės taške yra ,,Spar” parduotuvės, kur balionų rasite.

14. Maistas.

Kadangi buvome užsibrėžę tikslą kelionėje per daug neišlaidauti, nešėmės labai daug savo maisto. Į kalnų parduotuves maistas dažniausiai atgabenamas sraigtasparniais, dėl to jo kaina žymiai didesnė. Pavyzdžiui, kalnuose viena alaus skardinė kainuoja 7- 8 Eur.

Prieš kelionę pasidomėjau, kad tokiuose žygiuose labai svarbu valgyti kuo daugiau daržovių. Kadangi kalnuose jų neįmanoma įsigyti, nusprendžiau jas susidžiovinti. Specialiame džiovintuve išsidžiovinau paprikų, svogūnų traškučių, pievagrybių ir kitų daržovių. Dar nusipirkome džiovintų baravykų maišelį. Maisto paskaninimui pasiėmėme džiovintų daržovių mišinį. Taip pat turėjome makaronų, įvairių kruopų. Nešėmės ir dvi paltis lašinių kalorijoms atstatyti. Lašiniai yra labai patogus užkandis kelionės metu, taip pat jie ilgai negenda. Taip pat buvome pasiėmę ir užpilamų bulvių košių, česnako, energetinių batonėlių, džiovintų bananų, vytintų dešrelių. Iš anksto kelionei padariau mišinį su M&M’sais, riešutais, razinomis ir visokiausiomis džiovintomis uogomis - saldumynai puikiai atstato prarastą energiją! Be minėtų produktų dar nešėmės tirpios kavos, arbatos ir prieskonių.

Geriausia tokiose kelionėse turėti greitai išverdamų produktų, kadangi reikia taupyti dujas. Be to, dažniausiai būni labai alkanas ir tiesiog nesugebi laukti 20 min, kol išvirs ryžiai. Dėl to labai patogu neštis itin smulkias kruopas ir košes. Smulkinti ryžiai išverda vos per tris minutes.

Šiek tiek pirkome ir paruošto turistinio maisto, tačiau nedaug, nes jis brangus. Turistinis maistas – tai jau pagaminti patiekalai (yra net desertų), į kuriuos tereikia įpilti verdančio vandens, viską išmaišyti ir vuolia! Tam net nereikia papildomų indų! Turistinio maisto galima įsigyti specializuotose turizmo prekių parduotuvėse. Po vienos labai sunkios dienos savo kelionėje, mes pasidarėme dieviško šokoladinio pudingo. Tikrai buvo verta jį neštis.

Prieš kelionę visus produktus, skirtus gaminti patiekalams, sunormavau į maišielius, ant kurių užrašiau svorį ir laiką, kiek ką reikia virti, tam, kad vietoje nieko nereikėtų matuoti ir galvoti, ar užteks. Taip yra žymiai paprasčiau: atėjai į stovyklavietę, pasistatei palapinę, pažiūrėjai į maišelį ir iškart žinai, kiek įpilti vandens į puodą, kiek užtruks ir viskas.

3 pagrindiniai mūsų patarimai

1. Kitą kartą tikrai neimčiau tiek daug maisto, nors Edmundas ir džiaugėsi, kad skaniai valgėm. Aš geriau išleisčiau daugiau pinigų ir dažniau valgyčiau stovyklavietėse.
2. Tikrai neškitės savo palapinę ir nesinuomokitės palapinės. Joje gali būti blusų ar erkučių.
3. Neimčiau avižinių kruopų, nes virtos vandeny jos buvo sprangios ir neskanios, jas beveik visas parsinešėme atgal.