Penkiakovininkė Ieva – niekada ne per vėlu, jei labai nori!

Sveiki!

Šį kartą grįžtame su pavasariška tema – sportu, ir kalbiname buvusią penkiakovininkę, Lietuvos kariuomenės fotografę ir apskritai labai įkvepiančią Ievą Želvytę.

Tikime, kad ne vienas prieš Naujus metus kėlėte sau įvairiausius tikslus, tarp kurių buvo ir pasižadėjimas pradėti sportuoti. Tačiau ne paslaptis, kad tokie pasižadėjimai dažniausiai ir lieka tik naujų metų pradžios planais. Todėl kviečiame ir netgi rekomenduojame susipažinti su Ieva ir neįtikėtina jos motyvacija, užsispyrimu ir ryžtu bei, žinoma, pačia penkiakove.

Nors Ieva profesionaliai penkiakove nebeužsiima, jos gyvenime sporto liko labai daug: bėgimas, plaukimas, šaudymas iš lanko. Mergina sporuoja nuo vaikystės, lankė plaukimą, iš kurio, kaip pati sako, perbėgo į penkiakovę.

Ieva, kokios sporto šakos patenka į penkiakovę?

Šiuolaikinę penkiakovę sudaro šaudymas, bėgimas, palukimas, fechtavimas ir konkūrinis jojimas. Tiesa, šiuo metu jojimą keičia dviračiai, tiek dėl gyvūnų gerovės, tiek dėl pačių sportininkų, kurių rezultatus lemia sėkmės dalykas – žirgas.  

Kiek laiko užsiiminėjai penkiakove ir kokius asmeninius pasiekimus laikai svarbiausiais?

Penkiakovė Lietuvoje yra aukšto lygio, bet šia sporto šaka užsiima palyginus labai nedaug sprotininkų. Manau to priežastis ta, kad šiai sporto šakai turi paaukoti visą dieną. Sunku derinti su mokslais ir darbais, kartais turėdavome šešias treniruotes per dieną, kurios prasidėdavo 6 val. ryto.

Penkiakovę pradėjau labai „sena“, man buvo 17-18 metų. Labai norėjau jodinėti ir labai labai greitai to išmokau. Tai buvo pagrindinis klausimas. Kitką išmokti buvo labai lengva. Šią sporto šaką mečiau po 5-erių metų, kai išėjau iš jojimo.

Didžiausiais pasiekimais laikau 11- ą vietą Pasaulio jaunimo čempionate Ispanijoje ir Europos suaugusių čempionatą trikovėje, kurioje užėmiau 3-ą vietą.

Kaip atrodė tavo sportininkės kelio pradžia? Kada supratai, kad nori užsiimti būtent šia sporto šaka?

Lankiau plaukimą, kurį vėliau mečiau, nes perėjau į penkiakovę. Atėjimas į šią sporto šaką buvo labai netikėtas. Pamenu, su drauge dalyvavome sporto renginyje, dalinome keksiukus ir aš jai pasakiau: „aš noriu bėgti“. Ji man atsakė, tai ir bėk (juokiasi). Ir prabėgau, buvau antra. Tuomet mane pasikvietė į maniežą, aš nuėjau, liepė padaryti apšilimą ir bėgti. Tuo metu nieko nesuvokiau apie sportą, nei kam tas apšilimas reikalingas, nei daug kitų aspektų. Mokytis buvo sunku, tačiau esu tvirto charakterio. Niekas nenorėjo pradėti manęs mokyti nuo nulio, visi tikisi, kad ateisi jau turėdama pagrindą, bazę. Pavyzdžiui, jojimo pradėjau mokytis nuo to, kad susiradau pažįstamą, kuri turi žirgyną. Dieną jame dirbdavau, o vakare už tai galėdavau truputį pasimokyti joti. Kartais likdavau nakvoti žirgyne. Išmokau joti be balno ir visaip kitaip. Galiausiai jojime buvau gana stipri.

Tiesą sakant, dar būdama dvylikos supratau, kad noriu į penkiakovę, tačiau net ir tokio amžiaus jau buvau „per sena“ šiam sportui. Dar kartą pabandžiau jau dvyliktoje klasėje ir laimei, savo treneriui aš buvau kaip savotiškas eksperimentas, nes atėjau į profesionalų sportą jau 17-os ir beveik nieko nemokėdama.

Plaukti mokėjai, joti išmokai, o kaip buvo su šaudymu?

Šaudyti salėje yra viena, o šaudyti per varžybas visai kas kita, daug daugiau įtampos, visi šaukia, kažką sako, o turi būti susikaupęs. Bet vėliau persilaužiau, išmokau susikaupti, atsidurti tarsi tunelyje, kada matai tik kryptuką ir darai tai, ką reikia. Ši patirtis labai padėjo ir gyvenime, nes kai būdavo labai sunku, mintyse kartodavau sau: „kryptukas“, tai padėdavo susikoncentruoti ir patekti į savo tunelį, kai aplinkui nieko nebematai ir nebegirdi.

Kas buvo tavo pagrindinė motyvacija?

Turėjau nuostabų trenerį, kuris įtikino, kad turiu siekti tikslo, kad turiu dirbti. Mes buvom keturi sportininkai, buvome kaip šeima.

Taigi buvai visa galva pasinėrusi į penkiakovę?

Nereikėjo nieko, buvo tik sportas sportas ir dar šiek tiek sporto.

Ar pavyko derinti sportą su likusiu gyvenimu, mokslais?

Dėstytojai labai palankiai žiūrėjo į mano veiklą. Studijavau istoriją ir menotyrą. Stojau iš idėjos, mokslai man labai patiko, juos sėkmingai pabaigiau.

Treneris irgi palankiai žiūrėjo į mokslus. Jo požiūriu, fizinis ir protinis aktyvumas turi būti lygiaverčiai, jis labai skatino baigti mokslus.

Kokios savybės reikalingos penkiakovininkui ir apskritai sportininkui?

Svarbiausia – didelis noras ir užsispyrimas. Kai atėjau į pirmą ar antrą treniruotę, man pasakė, kad po poros mėnesių manęs čia nebebus, nes visi išeina. Šie žodžiai mane labai motyvavo.

Šiame sporte daugiau moterų ar vyrų? Ar tai labai sunku fiziškai?

Sakyčiau, pasiskirstymas tolygus. Nors šis sportas nėra reikalaujantis daug ištvermės, bet fizinių jėgų vis tiek reikia. Iš šalies žiūrint atrodo, kad viskas yra labai paprasta. Tarkim, žirgu niekada nejodinėjęs žmogus nesupranta, kiek reikia pastangų su blauzda įtikinti tuos 600 kilogramų, kad reikia peršokti kliūtį.

Tačiau penkiakovės ypatumas tas, kad žirgą gauni ne tą, su kuriuo treniravaisi. Kaip viskas vyksta?

Prieš svarbias varžybas visada būdavo prajojimai: atėjus į aikštę visi raiteliai galėdavo prajoti savo maršrutą. Tačiau atėjus varžyboms, niekada nežinodavai, kokį žirgą gausi. O žirgų būdavo kokių trisdešimt. Kartą, varžybose Baltarusijoje, prieš jojant trenerė pasufleravo, kad kai apsuksiu žirgą šokti kliūtį į tribūnas, paspausčiau jį, nes jis baidosi žiūrovų. Atsimenu, pasukau jį į tribūnas ir atsimerkiau jau ant žemės. Esu gavusi ir labai agresyvų žirgą, su kuriuo net neleido daryti apšilimo. Bet jis iš pykčio visas kliūtis prašoko (juokiasi).

O ko labiausiai nemėgai penkiakovėje? Dėl kokių priežasčių metei šį sportą?

Labiausiai nemėgau fechtavimo, nes galbūt man iš savęs trūko agresyvumo. Man kiek nejauku būdavo durti į kitą žmogų. Kartais per varžybas jausdavausi vos nenugalėta dar prieš kovą. Nemėgau ir fechtavimosi pamokėlių, kurios prasidėdavo 5 rytą. Ir bendro fizinio parengimo nemėgau. O mečiau greičiausiai dėl šios – „iš sporto duonos nevalgysi“ –  priežasties.

Tu labai aktyvi ir sportiška, bet ar yra kažkas, ko iš tikrųjų nemėgsti?

Labai nemėgstu vaikščioti (juokiasi). Patinka dviračiu aplėkti rajoną, bet vaikščioti labai nemėgstu. Tokiu atveju verčiau renkuosi važiuoti mašina.

Kaip maitinais penkiakovininkai? Esi sveikuolė?

Maitinasi penkiakovininkai bet kaip (juokiasi). Kadangi išnaudojam daug energijos, tai ir valgom daug. Būdavo, atsikeli trečią valandą nakties, pasiimi meduolį, suvalgai ir miegi toliau. Mūsų treneris buvo griežtai prieš dietą, labiau už natūralią mitybą. Tačiau griežtai pasisakė prieš cheminius maisto papildus.

Save laikyčiau sveikuole. Kai mečiau penkiakovę, atsisakiau mėsos ir žuvies, sportuoju. Tačiau nepasakyčiau, kad maitinuosi labai teisingai ar sveikai.

Ieva, ar manai, kad sportuoti gali pradėti kiekvienas? Kaip save motyvuoti?

Manau, kad be abejo kiekvienas, tik galbūt svarbu pradėjus vėliau sporto nemesti. Svarbu save priversti išeiti į treniruotę. Mane motyvuoja toks banalus dalykas: noriu išlaikyti gerą formą, gerą figūrą. Išsikeliu sau įvairius tikslus, pavyzdžiui padaryti 12 prisitraukimų. Dar labai motyvuoja tas geras jausmas, kada po treniruotės gali save apdovanoti. Kartais motyvuoja ir tai, kad, tarkim, noriu pasidaryti gražią nuotrauką, kur aš stoviu ant rankų, o taip paprastai ant rankų nepastovėsi, turi dėl to dirbti. Nors daug kas sako, kad tiesiog neranda laiko sportui, bet galima sportuoti ir per pietų pertrauką, ir prieš ar po darbo.

O kaip finansinis aspektas?

Per praėjusias Kalėdas gavau dovanų girą, su ja visa žiemą sportavau. Sutinku, kad namie sunku prisiversti, todėl važiuodavau į mišką ar į stadioną. Noriu pasakyti, kad sportuoti nebūtinai daug kainuoja, aišku, priklausomai kokių rezultatų sieki. Profesionaliam sportininkui jau reikia trenerio, bet sportuojant dėl savęs, nebūtina daug investuoti. Bėgimas, pavyzdžiui, tikrai nėra brangus sportas.

Įranga, inventorius. Kiek verta investuoti?

Kai sportavau profesionaliai, mes buvome aprūpinti. O dabar viskas paprasčiau. Kartais bėgimo batus nusiperku padėvėtų drabužių parduotuvėje. Iš esmės užtenka vienų batų ir vasarai, ir žiemai, aš bėgioju su tais pačiais sportbačiais. Taip pat ir vieno džemperio bei striukės užtenka.

Būna, kad pamatai žmogų, kuris susiderinęs aprangą nuo galvos iki kojų, ir iš karto paglvoji, kad jam mažiausiai rūpi sportas. Man svarbiausia patogumas.

Tavo charakterį formavo sportas, kita vertus, tavo charakteris ir atvedė į sportą. Iš kur tas charakteris?

Labai norėjau tėvų dėmesio, žinojau, kad jie ateis į varžybas tik tuo atveju, jei aš laimėsiu. Todėl darydavau viską, kad laimėčiau. Tėvai manęs nebandė sulaikyti, tik prašydavo nepersitempti. Buvo ir uždraudę sportuoti, kai gavau traumą, tuomet meluodavau, kad einu nakvoti pas draugę, o iš tikrųjų eidavau į stadioną. Taip pat šlapią maudymosi kostiumėlį džiovindavau draugės namuose, kad tėvai nesužinotų, jog vėl buvau baseine. Taigi, kol vieni maudymosi kostiumėlius sušlapindavo, kad įrodytų tėvams, jog sportuoja arba slapčiomis eidavo į barą, aš iš tikrųjų eidavau sportuoti.

Dėkojame Ievai už pokalbį ir įkvepiančią istoriją!

Linkime siekti užsibrėžtų tikslų ir nesustoti pusiaukelėje!