Gaminame gamtoje: kepsniai ir poliarinė duonelė lauko sąlygomis

Sveiki,

Šiandien pakalbėkime apie maisto ruošimą gamtoje. Pandemijai tebeplintant ir vis griežtėjant karantino sąlygoms, kone vienintele pramoga ir būdu pabėgti nuo suvaržymų tampa gamta. Džiugu, kad vis daugiau žmonių domisi, kaip mėgautis gamta taupant jos išteklius, nekenkiant aplinkai ir nepaliekant savo vėiklos pėdsakų. Visi bent viena ausimi yra girdėję savoką „buškraftas“ (angl. buschcraft), kurią tiesiogiai išversti ar apibūdinti lietuvių kalba yra gana sudėtinga. Šis anglų kalbos žodis reiškia viską – nuo ugnies įžiebimo gamtoje randamomis priemonėmis, vaistažolių rinkimo, iki įrankių gamybos ir pritaikymo ekstremaliose situacijose. Viena iš sudedamųjų „buškrafto“ dalių yra stovyklavimas, išvykos į mišką ar prie ežero. Vis dėlto, šįkart dėmesį skirsime maisto ruošimui išvykose, stengiantis nepakenkti gamtai. Mūsų pašnekovas profesionalus virėjas Antanas Grigonis (27 m.) kaip alternatyvą laužui siūlo išmėginti dujinius degiklius.

Paprastai, ruošdamiesi išvykai, prisitepam sumuštinių ir pripildom termosą arbata. Tuo tarpu Antanas pasakoja, kaip gamtoje valgyti šviežiai pagamintą ir kur kas įvairesnį maistą.

Maisto ruošimo gamtoje privalumai

Antanas virėjauja penkerius metus ir sutiko pasidalinti savo patirtimi. Paklaustas, kuo skiriasi gaminimas virtuvėje nuo gaminimo gamtoje, Antanas ima vardinti gamtos privalumus: „Gamtoje neįmanoma pasigaminti neskaniai. Daug džiaugsmo teikia gaminimas gamtoje kartu su draugais, visa ta bendrystė ir maisto ruošimo procesas pasidalinant darbus suteikia puikų skonį bet kokiam maistui. Tuo tarpu gaminimas namuose yra tiesiog rutina. Maisto ruošimas gamtoje smagus dar ir tuo, kad net ir žiemą gali rasti prieskonių: tai kadagio uogos, pušų kankorėžiai, putino uogos. Vasarą dar lengviau – gali prisiskinti čiobrelių, pelyno, kmynų, lubinų sėklyčių, kurios vadinamos lietuviškuoju kaparėliu. O kur dar grybai!”

Pašnekovas ypač mėgsta stovyklauti ir, žinoma, gaminti prie vandens telkinio, nes ir vandens gaminimui po ranka visada turi, ir indus išsiplauti gali nenaudodamas ploviklio, pakanka smėlio ir kuokšto žolės. Žiemą tam praprasčiausiai naudojamas sniegas. Besibaiminantiems dėl vandens iš ežero ar upės, Antanas primena, jog virintas vanduo jau nebėra pavojingas. Vis dėlto, patartina tiesiogiai iš vandens telkinio negerti, verčiau pasirūpinti vandens filtru.

Sėkmingą žygį garantuoja teisingas įrangos pasirinkimas

Vienas iš „buškrafto“ principų – kuo mažiau prisikrauti kuprinę. Gamindami namuose turbūt nesusimąstome, kiek įvairiausių įrenginių ir rakandų panaudojame ruošdami paprasčiausius pusryčius, tačiau į gamtą visos virtuvės juk nesivešime, todėl labai svarbu atsirinkti, kas keliaus kartu. Antano prašėme papasakoti, koks įrankis jam yra svarbiausias, be kurio kojos iš namų nekeltų?

„Vienareikšmiškai – geras peilis. Yra trys kertiniai įrankiai ruošiant maistą gamtoje, tai ugnies šaltinis, keptuvė, kazanas ar puodas ir, žinoma peilis, o toliau jau tik vaizduotė.

Peilis privalo būti aštrus, nes su atšipusiu lengva susižeisti, jį sunku valdyti. Savo peilius prižiūriu, naudoju nerūdijantį plieną, kuris nesioksiduoja, yra nepaveikiamas maisto produktų. Nesirenku peilių, kurie reikalauja daug priežiūros. Pavyzdžiui, japoniški anglinio plieno peiliai greitai rūdija, jiems reikia daug priežiūros. Primenu, kad peilių negalima plauti indaplovėje, nes suminkštėja ašmenys ir jie greit atšimpa, taip galima greitai peilį sugadinti“.

Nors atrodytų, kad iškyla neįsivaizduojam be laužo, Antanas sako, kad jis labiau linkęs rinktis dujinius degiklius: „Dujinis degiklis yra kontroliuojamas, tuo tarpu su laužu reikalinga patirtis. Dujnis degiklis patogus, kadangi nereikia ieškoti malkų, o ir tikrai ne visur laužą galima kūrenti. Dujinis degiklis neužima daug vietos, nereikalauja specialiai ruošti laužavietės. Tai saugus, kontroliuojamas ugnies šaltinis, ypač parankus maisto ruošimui, kadangi mažiau rizikos sudeginti maistą.“

Džiaugtis gamta, žinoma, smagu geru oru, tačiau kaip sakė vienas britų kariškis, mūsų miškuose birželio mėnesį per parą galima patirti visus keturis metų laikus. Kiek labiau patyrę gamtinėtojai turi savų gudrybių. Antanas nukerta, kad nėra blogo oro, yra tik bloga apranga.

„Neįsivaizuoju dienos be termo drabužių. Taip pat itin svarbu avalynė, šiltos kojinės. Be abejo ir talpi, funkcionali kuprinė. Prie saviškės prisisegu kazaną, galima žygiuoti laisvomis rankomis. Turiu karinę kuprinę, ji patogi ir talpi.

Keliaujant į gamtą su maisto gaminimu, siūlau atlikti namų darbus: pasiruošti maisto produktus, užmarinuoti mėsą ir t.t. Renkuosi plastikinius maišelius, tačiau naudoju juos ne kartą, juk pakanka tik išplauti. Tinkamai pasiruošus, gamtoje po stovyklavimo nelieka nė pėdsako, todėl ir dujinis degiklis geriau už laužą – nesugadinama miško paklotė, nereikia kirsti medžių malkoms, nelieka anglių ir žarijų. Planuodamas ilgesnę išvyką, imu palapinę, kilimėlį, prožektorių, miegmaišį ir...itališką espreso kavinuką“. Pašnekovas sako, kad kavinukas gal ir nėra būtinas išgyvenimui, tačiau tai vienas jo mėgstamų ritualų – ryte prie palapinės išsivirti kavos ir stebėti tekančią saulę. Juokiasi, kad geriausias kelionių palydovas yra šuo, kuris atlieka ir miško sanitaro pareigą, nepalieka jokių maisto atliekų.

Virėjas pabrėžia, kad dujiniu degikliu galima ne tik mėsos, bet ir duonos išsikepti. Žinoma, ruginės duonos kepalo be orkaitės neišsikepsi, todėl siūlo paprastesnius variantus: vadinamąją poliarinę duonelę, kurios paruošimas neužima daug laiko, o dar paprasčiau su skautiška duonele, kuriai paruošti pakanka vos kelių ingridientų ir kuri kepama pasitelkus paprasčiausią medžio šaką.

Visiems, kuriems smalsu, bet nedrąsu užsiimti maisto ruoša gamtoje, Antanas pataria: „Nevaržykite savęs receptais, tai yra tik gairės, siūlau improvizuoti ir eksperimentuoti. Kalbant apie gaminimą gamtoje, siūlyčiau pradėti nuo lengvai kontroliuojamo dujinio degiklio. Žinoma, svarbu ir techniniai dalykai: gerai paruošta keptuvė, įrankiai ir turimi įgūdžiai. Be tinkamo pasiruošimo – aprangos, įrankių ir nuotaikos – iškylavimas gamtoje gali ir nuvilti.“

Pabaigai palinkėsime visiems saugiai, tačiau nenuobodžiai pralaukti karantino laikotarpį, o šiųmetė žiema, regis, džiugins ir sniegu, ir šaltuku, todėl čiumpam termosus, kuprines ir keliaujame į mišką džiaugtis gamta ir atradimais!

Receptai

POLIARINĖ DUONELĖ

Poliarinė duonelė, dar vadinama skandinaviška, švediška ar norvegiška duonele. Ši duona, ypatingai mėgstama Norvegijoje, valgoma jau kone šimtą metų! Visas jos puikumas tas, kad šiai duonai nereikia raugo ir ji labai tinka pusryčiams su medumi ar džemu, puikiai dera prie mėsos ir yra labai geras pasirinkimas sveikuoliškiems sumuštiniams. Beje, labai skanu ją valgyti dar karštą su lydytu sviestu ir medumi.

Jei į tešlą nedėsite medaus, turėsite veganišką variantą.

Ingridientai:

• 400 g kvietinių miltų;
• 50 g ruginių miltų;
• 14 g sausų mielių;
• 50 g natūralaus jogurto (dažniausiai renkuosi graikišką);
• 30 g medaus arba cukraus;
• 250 ml vandens;
• žiupsnis druskos;
• pankolio, rozmarino, kmynų.
   

Gaminimo eiga:

Kambario temperatūros vandenyje ištirpiname mieles ir paliekame kilti šiltoje vietoje. Mielės laikomos pakilusiomis, kuomet mšinio paviršiuje susidaro putos. Tuomet dedame medų, jogurtą ir gerai išmaišome, suberiame miltus, švystelim prieskonius, druską ir gerai išminkome. Tuomet vėl paliekame kilti maždaug vieną valandą, laukiame kol tešlos kamuoliukas pavirs į didelį kamuolį.

Pakilusią tešlą daliname į 6-8 rutuliukus, pabarstome juos miltais ir iškočiojame (aš išsuku rankomis, taip kaip picos pagrindą) į 1 cm storio blynus. Klojame ant miltais pabarstyto paviršiaus ir leidžiame blynukams pailsėti (kitaip sakant – dar kartą kildiname) 30-45 minutes.

Imame sausą (sausą!) ir gerai įkaitintą keptuvę (jei gamtoje, tai tiks ir kazanas) ir šleptelim į ją pirmą blyną, kuris, kaip ir dera pirmajam, gali ir pasvilti. Kad taip nenutiktų, stenkimės kepti ant nedidelės ugnies. Vienai pusei skiriame apie 2 minutes, tuomet verčiame ant kito šono ir vėl 2 minutes kepame. Iškepusia duonele galime laikyti gerai paskrudusią duonelę. Nebijokite ir pasvilusio blyno – juk šiaip ar taip, tai duona Kol karšta, tepame sviestu, medumi ir atiduodam alkaniausiam draugui.

MĖSA

Pats svarbiausias žingnis – teisingai pasirinkti mėsą. Pats mėsą perku Halės turguje arba turguje apskritai, nes ten galima gauti šviežios, ekologiškos mėsos ir dėmesingą aptarnavimą.

Rinkdamiesi mėsą atkreipkite dėmesį – ji turi būti be plėvių, ramuo turi turėti riebalo. Tai gali būti nugarinė, vidinė išpjova, diafragma (arba Sijono kepsnys). pasirinkite kepsnį, tinkamą kepti keptuvėje, o ne kelias valandas orkaitėje. Jei sunku susigaudyti, visada klauskite mėsininko.

Siūlau atlikti mankštą: ištroškinkite mėsą namuose, tuomet iškyloje ją teliks pasišildyti. pabandykite kiaulienos kumpį ar papilvę, iš kurių išeina puiki plėšyta kiauliena.

Šįkart papasakosiu apie jautienos antrekotą (patikslinu – tai nugarinės dalis). Mėsą prieš kepant paprieskoniuojame. Mano pasirinkimas standartinis: druska, pipirai. Į nedidelį kiekį įkatinto aliejaus dedame mėsą ir kepame 2-3 minutes. Kai kepsnį apverčiame, dedame šmotą sviesto (taip, į iškylą nešuosi ir jo), skiltelę česnako (šiaip nesivarginkite jo lupti, puikiai tinka ir su luobele) ir turimus prieskonius, įvairiausias žoleles: čiobrelį, rozmariną, kadagio uogas. Paverčiame keptuvę, kad visas riebalų ir prieskonių mišinys subėgtų krūvon, ir juo laistome mėsą (šaukšto pagalba, aišku). Baigę šį procesą, mėsą pakepame dar 2-3 minutes ir leidžiame kepsniui pailsėti ant medinės lentelės ar kokio kelmo. Saugome, kad nenugvelbtų šuo. Mėsą ilsiname 5-7 minutes, kad nusistovėtų vienoda temperatūra. Likusiame riebalų ir prieskonių mišinyje galima pakepti daržoves arba dažyti duoną.

SKAUTIŠKA DUONELĖ

Šios duonelės kepimas gali būti labai smagi atrakcija vaikams, nes ji kepama tiesiog ant medžio šakos, prieš tai ją tinkamai paruošus - nuvalius purvą ir žievę. Svarbu nekepti ant labai kaitrios ugnies (jei sėdite prie laužo), labiausiai tam tiks žarijos.

Taigi, viskas labai paprasta:

• miltai;
• vanduo;
• cukrus;
• druska.

Į indą supilkite miltus ir vandenį, įberkite žiupsnelį druskos ir cukraus. Viską gerai išminkykite, svarbiausia, kad tešla neliptų prie rankų, o jei taip nutinka, įberkite daugiau miltų. Tuomet tešlą susipakuokite ir atėjus laikui galėsite vynioti ant namuose ar gamtoje rasto iešmo. Kaip ir minėjau, kepkite ne virš atviros ugnies, o virš žarijų ir labai kantriai vartykite.

Skanaus ir sėkmės!