Kelionės

Kelionės derinant ėjimą pėsčiomis su skrydžiais parasparniu (I dalis)

Sveiki,

Šiandien pasakojame apie keliavimo būdą derinant ėjimą pėsčiomis su skrydžiais parasparniu. Įspūdžiais iš šių kelionių dalinasi ekstremalių sportų megėjas, užkietėjęs keliautojas ir parasparnių profesionalas Egidijus Šatas.

Parasparnis - tai lengvas, standžios struktūros neturintis aparatas, sudarytas iš medžiagos ir plonų virvelių, vadinamų stropomis. Parasparniais galima skristi įvairiomis disciplinomis - tai gali būti tikslaus nusileidimo į taikinį disciplina, kurios metu pilotai taikosi ir varžosi, kas tiksliau nusileis į tam tikrą tašką ant žemės. Tuomet yra akrobatikos disciplina, kuomet daromi įvairūs triukai. Ši disciplina šiek tiek skiriasi pasiruošimu bei parasparnių sparnų technika. Iš visų disciplinų akrobatika yra pati pavojingiausia. Mūsų pašnekovo Egidijaus mėgstamiausia disciplina yra skristi atvirą nuotolį (ang. Cross-country). Atviro nuotolio disciplina reikalauja daugiausiai susikaupimo, žinių ir ištvermės, norint ja užsiimti reikia labai gerai išmanyti metereologines sąlygas, stebėti dangų, save patį ir tai daryti daug valandų.

Skraidymą derina su pėsčiųjų žygiais

Savo mėgstamą atviro nuotolio discipliną Egidijus derina su aistra pėsčiųjų žygiams. Šiuo būdu mūsų pašnekovas yra keliavęs savaitę laiko šiaurės Švedijoje. Kaip pasakoja pats Egidijus, tokios kelionės metu maždaug 90% kelio įveikiama skrendant parasparniu ir likę 10% - einant. Idealiu atveju, nusileidus galima tik valgyti ir miegoti, o visą kitą laiką skristi. Ėjimas, palyginti su skrydžiu yra visai neefektyvus, bet, deja, meteorologinės sąlygos dažnai neleidžia skristi nuolatos. Kadangi parasparniuose nėra variklių, pilotai skrenda pasitelkę gamtos jėgas, kylančias oro sroves ir stebi, kur tos srovės atsiranda.

Šito žanro kelionės yra autonomiškos, tai reiškia, kad žmogus pats vienas išeina kažkuriam laikui, nešdamasis ant pečių viską, ko gali prireikti: parasparnį, išgyvenimo įrangą, palapinę, drabužius, maistą bei vandenį. Žinoma, tokiam keliavimo būdui reikia labai daug žinių. Anot Egidijaus, negalima tokio tipo kelione užsiimti po kelių metų patirties, reikia būti praskraidžius parasparniu bent jau penkerius metus. Tai turbūt labiausiai patirties reikalaujančios kelionės.
Nors tokiose kelionėse dviese skristi yra lengviau, tačiau pats Egidijus labiau linkęs keliauti vienas. Pasak pašnekovo, gerai kartu dirbantys partneriai gali labai vienas kitam padėti. Jei vienas pilotas randa šilto oro srovę, kitas gali atskristi pas jį ir kartu pasinaudoti sėkme.

Anot Egidijaus, tokios kelionės metu tenka lipti į kalnus, savarankiškai ieškoti tinkamos startavietės, pasirinkti metereologines sąlygas, šlaitą, saulės kampą bei gerai įvertinti dar daug kitų dalykų. Tik tai atlikus galima skristi. O kuo ilgesnis ir malonesnis skrydis yra pagrindinis tokios kelionės tikslas, kadangi skristi yra gerokai lengviau negu eiti. Palyginimui, Egidijaus vienos valandos skrydis gali prilygti dviejų dienų ėjimui pėstute.

Nuotykiai Švedijoje

Būtent minėtos kelionės Švedijoje metu, Egidijui labai sunkiai sekėsi rasti startavietę be aštrių akmenų. Tam, kad išsipūstų parasparnio sparnas, jį ir visas stropas prieš skrydį reikia iškloti ant žemės. Jeigu sparnui pučiantis bent viena stropa užkimba už akmens, ji arba plyšta, arba verčiasi sparnas ir pakilti nepavyksta. Vieno iš skrydžių Švedijoje metu Egidijus suskaičiavo net šešias nutrūkusias stropas. Tuo metu vyro galvoje sukosi mintis: „Aš skrendu, o tai geriau, negu eiti“. Oro sąlygos buvo gana ramios, nepavojingos, tad Egidijus tiesiog toliau tęsė skrydį. Nors su savimi turėjo remonto komplektą tam atvejui, jei kažkas atsitiktų - ar palopyti sparną, ar susiremontuoti stropas, tačiau jam pavyko pasiekti savo automobilį. Keliautojas visiškai nesitikėjo, kad tąkart pavyks padaryti tokį skrydį, bet susiklostė palankios sąlygos - praskridęs pro keletą slėnių pakilo į reikiamą aukštį, o pasirinktas radialinis maršrutas leido jam nusilesti prie pat automobilio.

Kaip pasakoja Egidijus, tokiose kelionėse itin taupomas įrangos svoris, reikia labai atsižvelgti į tai, kas iš tikrųjų reikalinga. Patirties įrangos pasirinkime Egidijus įgavo eidamas pėsčiųjų žygius ir ji labai pravertė keliaujant su parasparniais, kadangi norint susipakuoti sparną į kuprinę, reikia itin gerai apskaičiuoti naudojamus daiktus bei jų svorį. Šiais laikais stipriai palengvėjusi įranga leidžia žymiai paprasčiau keliauti. Anot mūsų pašnekovo, dabar įranga tokia lengva, kad galima parasparnį bei visą kitą skrydžio įrangą sutalpinti į 10 kg. Papildoma įranga, kurios reikia išgyvenimui, priklauso nuo kiekvieno sugebėjimo sutaupyti įrangos svorį. Pasak Egidijaus, absoliučiai visa įranga gali tilpt ir į 20 kg.

Pataria kaip sutaupyti svorio kelionėje

Egidijus dalinasi įžvalgomis, kaip sutaupyti kuo daugiau svorio tokių kelionių metu. Vietoje palapinės, jeigu keliaujama ne aukštikalnėse, galima naudoti tentą, kuris pritvirtinamas ant vaikščiojimo lazdų. Taip pat rekomenduojama pasiimti geresnį miegmaišį, pripučiamą kilimėlį. Pagrinde, šios kelionės labai panašios į žygius pėsčiomis, tik kelionėse su parasparniu, itin kruopščiai skaičiuojami gramai ir viską reikia susipakuoti į pankankamai mažą turį. Toks racionalius kelionių įrangos planavimas vienu metu net tapo Egidijaus hobiu. Labai daug įrangos keliautojas pasigamino pats: kuprinę, palapinę, kelis miegmaišius - vieną pūkinį, kitą sintetinį. Kaip sako pats Egidijus, šis hobis kilo iš reikmės turėti įrangą būtent tokią, kokios reikia ir su specifinėmis funkcijomis. Pavyzdžiui, tradicinis miegmaišis vyrui netiko, kadangi jame miegant praktiškai naudojama tik pusė miegmaišio. Ta pusė, ant kurios miegama, susispaudžia ir šildymo funkcijos neatlieka, tad jos kaip ir nereikia, užtenka tiesiog užsikloti ir turėti gerą kilimėlį. Tad kurdamas savo miegmaišį Egidijus šiltinimą įsiuvo tik į viršutinę miegmaišio dalį ir taip sutaupė svorio. Kuprinę Egidijus pasisiuvo iš tvirtos, plonos medžiagos. Į ją įstačius miegojimo kilimėlį, ji tampdavo pilna, formą turinčia kuprine, kuri sveria tik 100 g. Kelionės Švedijoje metu, Egidijus naudojosi savo sukurta kuprine, tad jo pagrindinė išgyvenimo įranga be maisto svėrė apie 4,5 kg. Keliaujant su lengvai sveriančia įranga reikia labai mažai kalorijų, kad atsistatytum po ėjimo, taigi galima neštis dar mažiau maisto ir būti dar greitesniam bei toliau nueiti.

Egidijus pamena vieną įvykį prieš pėsčiųjų žygį, kuriame dalyvavo ir jo bičiulis, kariuomenės savanoris. Prieš išeinant į žygį Egidijui teko gerai papurtyti draugo kuprinę, kadangi šis pasiėmė pusę kilogramo druskos, visą muilą su dėkline ir dar kelis juokingus daiktus. Pasak Egidijaus, einant į žygius ir stengiantis sutaupyti kiek įmanoma daugiau svorio, keliautojai pjauna dantų šepetėlį per pusę ar net laužia šukas į dvi dalis. Egidijus įsitikinęs, kad žygiuose reikia prisižiūrėti save, nepamesti daiktų ir likti sausam bei pavalgiusiam. Keliautojas atskleidžia, kad jis pats niekada neatsisako į žygį pasiimti fotoparato juostelės dėžutės, į kurią įsideda įvairių prieskonių. Tokiu būdu yra galimybė pasiskaninti gaminamą maistą ant dujinės viryklės kelionės metu. Anot Egidijaus, skanus maistas kelionėje yra labai geras dalykas ir jį smagu gaminti, tad jei pasiimi penkis skirtingus prieskonius, turi dvidešimt penkis būdus kaip pasigaminti makaronus.

Šiandien tiek apie keliones pėsčiomis bei parasparniais. Sekančiame įraše papasakosime apie parasparnių festivalį, Egidijaus nuotykius Brazilijos bruzgynuose bei skraidymą su parasparniu tarp Majamio dangoraižių.