Kelionės

Kelionės derinant ėjimą pėsčiomis su skrydžiais parasparniu (II dalis)

Sveiki,

Šiandienos įraše pasidalinsime parasparnių piloto - Egidijaus Šato nuotykiais Brazilijoje bei Majamyje, trumpai apžvelgsime parasparnių sportą pasaulyje ir Lietuvoje, ir patarsime, kur privalo nuvykti kiekvienas parasparnių entuziastas.

Pavojingai įtraukiantis užsiėmimas

Būdamas dvidešimt trejų metų Egidijus pirmą kartą pakilo į orą su parasparniu lydimas instruktoriaus ir nuo tos akimirkos sunkiai nusileidžia ant žemės. Kaip sako pats Egidijus, jį užkabino jausmas skraidant parasparniais, kurį labai sunku apibūdinti žodžiais - visiška tyla, kurioje nesigirdi pasaulio triukšmo ir begalinė erdvė. Išbandę skrydžius parasparniais sako, kad šiuo sportu užsiimti labai pavojinga, nes jis gali labai stipriai patikti. Taip nutiko ir Egidijui.
Mūsų pašnekovas pamena, kad jo vaikystėje apie parasparnius dar niekas nežinojo - jie atsidaro tik 80-ųjų metų pabaigoje. Parasparniai pasekė skraidyklių sporto pėdomis, tik jie tapo gerokai paprastesni savo konstrukcija, kadangi, galima sakyti, yra sudaryti tik iš medžiagos ir virvių.

Pasakojame apie keliavimo būdą derinant ėjimą pėsčiomis su skrydžiais parasparniu

Baigęs mokyklą, Egidijus suprato, kad savo gyvenimą nori sieti su kelionėmis bei aktyviu laisvalaikiu. Kelis metus vadovavo nedidelei dviračių taisyklai Vilniuje bei pats aktyviai užsiiminėjo dviračių sportu. Mėgo plaukioti žiemą baidarėmis, įvairius pelkių žygius, naktinius žiemos žygius miškuose. Pabandęs paskraidyti parasparniu, Egidijus atrado savo naująją aistrą ir pradėjo mokintis pilotuoti. Lietuvoje, kuri yra lygumų kraštas ir, atrodo, nepritaikyta skraidyti parasparniams, šis sportas yra stipriai išvystytas ir veikia kelios stiprios pilotų mokyklos. Egidijus pastebi, jog mūsų šalyje parasparnių sportas yra tokio aukšto lygio, kad net kitų šalių pilotai, kurie atranda skraidymą parasparniais nebe kalnuotose vietovėse, o lygymose, ima pavyzdį iš mūsų šalies sportininkų ir jų praktikuojamų technikų.

Štai Lietuvoje 2007 metais įsteigta įmonė Parawinch, kuri gamina ir prekiauja vienais garsiausių ir geriausių pasaulyje parasparnių iškėlimų į orą įrenginiais. Joje dirba ir Egidijus. Jo darbas yra prekiauti minėta įranga bei mokinti ja naudotis instruktorius ir mokyklas. Komandiruočių metu Egidijui yra tekę lankytis įvairiose Europos šalyse, Indijoje, JAV bei Brazilijoje, kur jis jau du metus iš eilės, po du mėnesius dirba su geriausiais pasaulio parasparnių pilotais ir iškelinėja juos pasaulio rekordų gerinimui.

Pasaulyje parasparnių rekordai matuojami vienu kartu nuskristu atsumu. Šiuo metu parasparnių nuotolio rekordas yra 588.27 km. Greitis ir aukštis nėra lemiami rodikliai, kadangi parasparnius apriboja oro erdvė. Pilotai gali kilti iki 9500 pėdų, tai yra šiek tiek daugiau nei trys kilometrai. Į tokį aukštį galima pakilti tada, kai debesys taip pat yra panašiame aukštyje. Skrydžio metu yra kylama iki debesų pado. Pačiam Egidijui yra tekę pasiekti 3,5 km aukštį bei vienu kartu nuskristi apie 185 km. Parasparnio skrydžio greitis nėra didelis, tad minėtą atstumą Egidijus įveikė per maždaug šešias valandas.

Lietuvoje mūsų pašnekovas dalyvauja parasparnių varžybose, kuriose pilotai varžosi, kuris greičiau nuskris nustatytą atstumą. Kaip teigia Egidijus, šios varžybos būna labai gerai suorganizuotos ir smagios, tad jis stengiasi jų nepraleisti. Varžybų metu pilotų komisija sudaro maršrutą ir nustato taškus, kuriuos dalyviai turi praskristi. Pilotai, dalyvaujantys varžybose, gautas koordinates įsiveda į savo navigacinius prietaisus ir bando nuskristi paskirtą atstumą kaip galima greičiau pasinaudodami tik oro srovėmis.

Nuotykiai ežere ir brūzgynuose

Egidijus pamena nuotykį skrydžio su parasparniu metu, kai teko nusileisti į vidurį ežero. Kaip pasakoja mūsų pašnekovas, parasparniai yra labai priklausomi nuo meteorologinių sąlygų ir kartais subliūkšta, kartais juos sumala ar suriša oras. Tokiu atveju, pilotai turi atsarginius parašiutus, kurį Egidijui ir teko panaudoti, kai susivėlė jo parasparnis. Nors parašiutą Egidijus panaudojo virš sausumos, dėl nepalankaus vėjo netikėtai, su visa įranga, jis nusileido į ežerą. Egidijus džiaugiasi, kad draugai spėjo įrangą ištraukti, o jis pats irgi išsikapanojo sveikas.

Keliaujant su darbu, Egidijui tenka skraidyti parasparniais ir pačiam. Vyras pamena prieš pusmetį vykusią ekspedicija Brazilijoje, kur įveikė 1000 km atstumą parasparnio pagalba. Kartu vyko ir lydintis ekipažas bei grupė pilotų. Pilotų tikslas buvo skristi, o lydinčios komandos - pilotams nusileidus, juos surinkti. Vieno skrydžio Brazilijoje metu Egidijui teko nusileisti į neaprėpiamus bruzgynus, kai net nežinojo, ar pavyks prieiti iki kelio, kur jį galėtų paimti lydintis ekipažas. Tąkart jam pavyko išsikapstyti einant žvėrių takais, kaitinant 40°C temperatūrai. Egidijus pamena, kad neturėjo palydovinių ryšio priemonių ir galimybės susisiekti su savo komanda, tačiau po kelių valandų kelionės, vis dėlto jam pavyko pasiekti kelią.

Parasparniu - virš Majamio

Neseniai Egidijus viešėjo Majamyje, kur nusprendė paskraidyti parasparniu paplūdimyje. Majamio paplūdimy stovi daug aukštų viešbučių, tad tarp jų pučiantis vėjas, atsitrenkęs į pastatus, juos aplenkia ir sukuria nuolatinį kylančio oro srautą, kuris ir yra naudojamas skrydžiams, o ne šiltos oro srovės, kaip įprastai. Tačiau šis kylantis oro srautas beveik nejaučiamas prie žemės, tad tam, kad pilotai pakliūtų į šį srautą, reikia pasikelti parasparnį nuo žemės. Išvilktuvo paplūdimyje naudoti nėra galimybės dėl vietos trūkumo. Kaip pamena Egidijus, jis su kolega pasikinkę vienas kitą su išvilktuvo būgno virve, rankomis iškeldavo sparną, bėgdami apie 30 metrų paplūdymiu. Iškilus virš žemės, pavykdavo atsikabinti ir nuskristi iki daugiabučių, kur vėjas toliau pagaudavo sparną ir skrydį galima būdavo tęsti virš pastatų. Pasak Egidijaus, iškelti rankomis parasparnį yra gana pavojinga, tad tą daryti turėtų tik patyręs tempėjas ir gerai skrydžius parasparniais išmanantis pilotas.

Rudenį Egidijus planuoja kelionę į Prancūziją, kur kartą per metus vyksta didžiausias parasparnių festivalis pasaulyje - „Ikaro taurė“. Į jį suvažiuoja visi parasparnių gamintojai ir geriausi pilotai. Įsimintiniausias festivalio momentas, anot Egidijaus, yra kai pilotai, persirengę įvairiais personažais ar užsidėję didžiules kaukes, skrenda su parasparniais nuo uolų.

Parasparniai Lietuvoje

Paprastai Lietuvoje, kur nėra aukštų uolų ir kalnų, parasparniais kylama virš žvyrkelių ar keliukų, toliau nuo žmonių. Norintiems skristi parasparniu, dažniausiai reikia ilgai derinti skrydžio laiką su pilotu, kadangi reikia atsižvelgti į tai, koks vėjas pučia, iš kurios vietos bus startuojama. Gana sudėtinga iš anksto tiksliai numatyti, kur ir kada galų gale bus skrendama. Tačiau Egidijui kilo mintis įrengti nuolatinę parasparnių skrydžių vietą „Go2fly“ Drevernos uoste. Kaip pasakoja Egidijus, ten per metus būna daugiausiai saulėtų dienų ir virš Kuršių Marių visada pučia tos pačios arba panašios krypties vėjas. Kaip pastebi Egidijus, iškeliant parasparnį laivu vėjo kryptis net nėra tokia svarbi, kaip kylant virš žemės. Taip pat virš vandens yra neribotas atstumas, kurį galima tempti parasparnį. Kuo ilgiau jis tempiamas, tuo aukščiau pakyla. Kylant virš žemės parasparnių iškėlimo aukštį apriboja kelio ilgis, tačiau virš vandens, šio trūkumo nebelieka ir kilti galima tiek, kiek siekia virvė. Egidijaus turimame iškėlimo aparato būgne yra 1600 m virvės, tad parasparnį galima iškelti į 1 km aukštį.

Laivui ištempus parasparnį į reikiamą aukštį pilotas ir keleivis, jei toks yra, atsikabina ir tęsia skrydį savarankiškai pasikliaudami oro srovėmis. Dažnai parasparniai paniojami su parasailingu (vandens parašiutais tempiamais katerio). Tačiau tai yra dvi skirtingos skrydžio priemonės, kadangi parasparnių pilotai turi pilną valdymo kontrolę, gali atsikabinti kada nori, nusileisti, kur nori bei daryti akrobatinius manevrus.

Piloto ir keleivio dialogas

Anot Egidijaus, pilotas turi ne tik teisingai valdyti parasparnį, tačiau ir suprasti savo skraidinamą keleivį, stebėti kaip šis jaučiasi. Dialogas su keleiviu turi būti vedamas nuo pat susitikimo pradžios, tam, kad pakylimo metu keleivis nesukluptų, nesustresuotų ir suprastų visą instruktažą. Pasak mūsų pašnekovo, net ir žmonės, bijantys aukščio drąsiai skrenda parasparniais, kadangi skrydžio metu jie nekaba ant diržų, o kaip tik sėdi patogiame krėsle, taip pat nėra kritimo jaumo, kaip pavyzdžiui, šokant su parašiutu.

Kaip teigia Egidijus, geriausias skrydis yra tas, kuris teikia malonumą. Pasitaiko, kad įveikę didelį atstumą pilotai labai pavargsta, nes skrydžio metu tenka kovoti su meteorologinėmis sąlygomis, vengti debesų, kurie gali įtraukti, krato turbulencija, užklumpa lietus, ar stingdo sniegas. Bet jeigu visos meteorologinės sąlygos pasitaiko tinkamos, skrendi ilgai ir lengvai, o nusileidęs jautiesi laimingas, tai ir yra geriausias skrydžio matas.