Ginklo kilpa Sauenhammer SH1

Kiek save pamenu - visada žavėjausi kalnais ir mėgau laiką leisti gamtoje. Per keletą pastarųjų metų ryžausi kelioms ilgesnėms kelionėms pėsčiomis. Šios dienos įrašu pradedu trijų dalių pasakojimą apie savo ir mano vyro Edmundo nuotykių pilną kelionę žygeivių taku GR20, kertančiu Korsikos salą.

Tęsiame pokalbį su profesionalia šunų dresuotoja apie ,,karantininius" šunis, dresūrą, priežiūrą ir mokymą. Svarbiau ne dresuoti šuniuką, o mokyti jo žmogų. Šunys per savo patirtis stebėdami aplinką pakankamai gerai ir patys išmoksta, kokių žmonių ar kitų gyvūnų vengti, ko saugotis, kaip į ką reaguoti. Taip išmokstamos ir paprasčiausias komandas.

Šį kartą grįžtame su pavasariška tema – sportu, ir kalbiname buvusią penkiakovininkę, Lietuvos kariuomenės fotografę ir apskritai labai įkvepiančią Ievą Želvytę.

Sveikinamės su Jumis po pertraukos ir tikimės, kad žiema pernelyg nenuvargino. Šiame įraše pasidalinsime patarimais tiems, kas rado savo pavardes kasmet skelbiamuose privalomosios karo tarnybos šauktinių sąrašuose. Ir nors ne visi nudžiunga sąraše perskaitę savo pavardę, linkime nenusiminti, nes svarbiausia – tinkamai pasiruošti ir nusiteikti.

Taigi, tęsiu nuotykių kupiną pasakojimą apie kelionę sunkiausiu žygeiviu keliu Europoje - GR20, kuris kalnų grandine kerta Korsikos salą. Pirmą žygio dieną buvome suplanavę nueiti 12 kilometrų. Šis atstumas, turint omeny, kad jau buvome įveikę 1000-čio kilometrų Camino de Santiago kelią, atrodė visiškas juokų darbas. Taigi, miegojome iki 9 valandos ryto, ramiai papusryčiavome, išsimaudėme ir apie 11 valandą išsiruošėme į kelią.

Šios dienos įraše savo nuotykiais ir nuostabiomis nuotraukomis iš Naujosios Zelandijos dalinasi keliautojas ir fotografas Gantas Vaičiulėnas.